Mes brendam per sniegą į mišką,
O gal geriau prie upės nueiti?
Ir būt ten vienam, pajausti vienatvę,
Ar liūdesio mums naudingumą.
Svarbiausia apgalvoti jausmus.
Nesėdėti namie užsidarius,
Ar slėpti jausmus, bei neit pas draugus.
Ar mus kas išmokins nors mylėti?
Tėvus, draugus ar savo šeimą.
Atleisti žmonėms už klaidas,
Bet klaudų nepamiršti.
Mokytis ir mokinti kitus.
Svarbiausia atleisti tėvams.
Už ką? Galbūt už perdidelę meilę,
Kaip jautėmės pirmoj klasėj ar netgi darželį,
Maži ir beverčiai kitiems, o tėvams?
Tėvams mes viskas.
Tik to nesupratom.
Jie laikė už rankos, kai mums to reikėjo.
Kai į balą įkritę liūdėjom, jie apkabindavo.
Bet gėdos apkabinime jautėm daugiau nei baloj.
Tačiau dabar? Kas mus apkabins, Jiems išėjus?
O mes brendam per sniegą vieni.