Seniau buvę tik miškai, upės, žmonės, paukščiai, akmenys. Bet nelygybė ir tada jau pasirodydavusi: turtingi ir vargani. Vienas žmogus nenorėjo būti turtingesnis už kitus . Kiekvieną penktadienį atiduodavęs skurdeivoms  visus maisto likučius, kurie per savaitę prisikaupdavę. Pats eidavęs prie upelio su akmenimis kalbėtis. Akmenys mielai jam pasakodavę  įvairias istorijas- juk tiek metų gyvenę. Gera  žmogui – klausosi, net valgyti pamiršdavęs. Kiti žmonės jį Akmeniniu ir pavadinę.
Vienąsyk ėmęs Akmeninis rypauti, ko ta nelygybė žmonėse yra, o vienas akmuo taręs:
    - Jeigu žmonės eitų su mumis kalbėtis, kaip tu, tada tiek nerūpėtų jiems maistas, turtas, apčiuopiami malonumai. Ir mes imtume labiau puoštis –žiedus skleisti.
  Nubėgo geruolis žmonėms sakyti, kad imtų su akmenimis kalbėtis – nei vienas nenori gaišintis, niekus daryti. Ir dar blogiau padarė. Išgirdę akmenys tas kalbas ir nusprendę taip: tarpusavyje kalbėsis, bet žmonės negirdės.    O Akmeninis išsiprašęs ir į akmenį pavirtęs.
Dabar vaikščiodamas pakrantėmis  žmogus  randąs akmenį, ant kurio norisi atsisėsti ir nors „galvoje“ pakalbėti.