Kur eiti, kur dėtis?
Vienas mėnulis ir tūkstančiai žvaigždžių sužibo vėlaus vakaro tamsumoje. Taip gera ir smagu sėdėti jų sidabriniame prieglobstyje ant laiptų. Mažos šviesos smiltelės blizga baltame sniege. Dar ir senas, aukštas bei laibas gatvės žibintas meta savąjį spindulių pluoštą.
Viskas persimaino prasidedant pūgai. Dangaus šviesulius užstoja debesys, žibinto šviesa taip pat, regis, priblėsta ir kylantis vėjas ima žerti šaltus miltus nuo laiptinės stogelio ant vienplaukės galvos. Kruopelės lenda už striukės apykaklės, nepaiso to, kad ji pastatoma stačiai.
Neišlaikęs atsistoji, nusileidi ant pustomo šaligatvio. Atsuki vėjui nugarą, eini į tą pusę, kur jo atšniokštimo jau laukia tolumos. Dangus — be prošvaisčių, nebesimato šviesiojo piemens ir jo avelių. Vėtra vis stiprėja, bet sniegas prašvilpia pro akis bei ausis, jų neužkliudęs.
Kur eiti, kur dėtis? Miestas pažįstamas labai menkai, tu į jį tik su mokyklos ekskursija karts nuo karto atvykdavai. O pasirinkai šią vietą atsisėdimui dėl to, kad ji priminė tavųjų namų kitame mieste aplinką. Laiptai, stogelis, šalia riogsantis į dvi puses perskeltas ar perskilęs suolas... Viskas priminė namus, iš kurių pabėgai, nes girtas patėvis eilinį kartą parsivedė namo nežinia jau kelintą meilužę. Ėmė prie tavęs kabinėtis. Nes veidas tavo jam pasirodė nepatenkintas. Kai bandei užsirakinti savo kambary, vadindamas bjauriais žodžiais, išlaužė duris. Neištvėrei, čiupai savo nutrintą piniginę, ADIDAS kuprinę ir, kažkokiu stebuklingu būdu prasibrovęs pro patėvį, sprukai lauk. Kantrybės taurė persipildė.
Štai ir autobusų stotis. Ji tik puskilometris nuo namų. Iš pradžių galvojai nuvykti į kapines prie palaidotos mamos. (Iškeliavo ji amžinybėn prieš penkerius metus, tokią pačią šerkšnotą žiemą kaip ir ši). Bet, kaip tyčia, priemiestinis autobusas vos prieš penkias minutes jau buvo išvykęs. Užtat nebuvo dar išlėkęs tądien paskutinis reisas į už penkiasdešimties kilometrų esantį didmiestį iš tavojo miestelio. Atvykai 22.30. Gerą valandą klaidžiojai, kol suradai tuos gražius laiptukus atsisėsti, tarsi tik jų ir būtumei ieškojęs.
Štai dabar pakilęs eini, dairaisi. Kažkur netoliese užuodi salsvą dūmų kvapą. Ir kas čia dar degina ugnį pūgai siautėjant? Kur tas bebaimis drąsuolis, drįsęs paerzinti nevaldomą gamtos stichiją? Kokio ryžto ir užsispyrimo reikia, norint tai padaryti! Kad tik neužpustytų ugnelės sniegu, kad tik spėtumei jos link nueiti, galvoji tu.
Priartėji. Kažkoks keistas urvas. Ne žvėries, bet žmogaus išraustas. Ir jo viduje iš tikrųjų matosi spragsintis laužas. Dar arčiau priėjus, pro besivartinėjančias vėjyje snaiges ir gelsvą liepsną galima įžiūrėti ir bebaimio drąsuolio veidą.
Nelauktai pasitrauki atatupstas. Tas veidas tau kažką primena. Kažką labai brangaus ir artimo. Bandai prisiminti. Žmogaus galva uždengta kepure, tačiau matyti, kad veidas ruda barzda apaugęs, akys — kaip šuliniai, gilios. Ir tos kelios raukšlelės tarp surauktų antakių... Plačios, sugrubusios plaštakos ištiestos ugnies link. Negi tai gali būti jis, tavo darbų Mokytojas? Benamis?..
Penktoje-septintoje klasėse Petras Sipaitis tave mokė techninių darbų. Griežtas buvo, bet geras. Su juo iškart susibendravai. Kai kiti klasės draugai sunkiai ką nors obliuodavo, gręždavo ar kaldavo ir kai koks nors dirbinys jiems išeidavo ne per geriausiai, tau viskas pavykdavo puikiai. Su pasimėgavimu stebėdavai, kaip Mokytojas rodo tavo darbą pavyzdžiu kitiems. Būdavo smagu. Tačiau atėjęs į aštuntą klasę, tu jo jau neberadai. Sklido gandai, kad jis dėl kažko susipyko su mokyklos vadovybe ir buvo išvarytas iš darbo. Nuo to laiko jo nematei. Ir va dabar toks susitikimas. Po septynerių metų pertraukos.
Netikėtai užėjo noras nusičiaudėti. Negalėjai susilaikyti. Išsprūdęs garsas ir trakštelėjusi po kojomis medžio šaka privertė žmogų urve krūptelėti.
Nebebuvo prasmės slėptis. Žengei kelis žingsnius į priekį.
— Labas vakaras, Mokytojau, — tarei.
Petro Sipaičio veide matėsi nuostaba.
— Iš kur jūs, jaunuoli, žinote, kad aš — mokytojas?.. Buvau... Kadaise...
— Aš jūsų buvęs mokinys. Tadas. Galvonas.
(Senelis, mamos tėvelis, kartais nepiktai pasišaipydavo iš tavo pavardės, sakydamas Galvonas — Balvonas. Tau tas buvo truputį skaudu).
Mokytojas pralinksmėjo.
— Puikiai tave prisimenu, Tadai. Na, prieik, prieik arčiau. Kaip tu užaugai! Paauglys dar buvai, kai mudu bendravome. Bet pasakyk, ką veiki vidurnaktį lauke? Kodėl ne namie?
— Et, labai ilgai pasakot reikėtų...
— Taip... Panašiai, kaip ir man... Eime prie ugnies. Tu nealkanas?
Taip, pilvas gurguliavo jau senokai. Suvalgei Mokytojo pasiūlytų lašinių su juoda, šiek tiek jau padžiūvusia duona. Gurkštelėjai ir arbatos iš jo termoso. Malonus karštis nutvilkė gomurį.
Prasėdėjote kartu pusę nakties, kalbėdamiesi. Mokytojas viską tau išpasakojo.
— Mane mokyklos direktorius išmetė iš darbo, nes jam per senas pasirodžiau, atnaujinti, atjauninti kolektyvą gi labai norėjo, rakštis aš jam geroje vietoje buvau... Iki pensijos tik penketas metų man buvo telikę. Kitose mokyklose irgi pagal turimą specialybę nepriėmė. Vėl, atseit, per ilgas amžius... Nebežinojau, kur eiti, kur dėtis, ko nusitverti. Dar ir buto, kur pusę savo gyvenimo praleidau, netekau. Turbūt visą mano ten laikytą knygų biblioteką giminaičiai jau spėjo sunaikinti. Atvažiavau štai čia ir trečius metus butelius renku. Daug jų iš balkonų ir pro langus mieste ant sniego arba žolės išmėto, tik spėk paimti! Che!
Apsakei ir tu Mokytojui savo vargus. Sipaitis, išklausęs apie girtuokliaujantį, besikabinėjantį patėvį, paklausė:
— O kur tavo tikrasis tėtis, Tadai?
— Nežinau. Mama sakydavo, kai klausdavau, kad tolimomis pasaulio jūromis plaukioja. Negali sugrįžti, aplankyti. Bet aš jutau, kad netiesa tai... Tik paskutiniaisiais metais apsigyveno su anuo...
Mokytojas pasakė tik tiek:
— Nieko. Laikykis. Jaunas dar esi. Viskas priešaky. Galima šiam pasauly gyvent!
Šie žodžiai, paprasti ir įkvepiantys, vėl pažadino tavo apledėjusį gyvybės šaltinį. Vėl jis čiurlenti ėmė! Kibirkščiuojanti, blėstanti ugnis ant urvo sienų dūmais piešė naujas svajones.