ten
taip toli
kur tu

adatėle adoma
nesumažėja
apakusi
iširusi
skylė

apkloju
mintimis prisiminimais
bandau sušildyti
kreivai man
šypsosi
tik suvelta
bejausmė atmintis

migdau
akis savas
kas naktį
iširusio karpyto
audinio skiautėj

kodėl
neklausiu
todėl
žinau ir nežinau
kam
nesuprasiu dar
galbūt vėliau

vėliau
galbūt

tada