Pakelėje, pietinėje sodybos pusėje, ant raviuko kranto augo da senelio pasodinti, sodybos rubežių žymintys, du svyruokliai beržai. Daba jų jau nebė:

Nebė  senelių, nebė  tėvelių,
svyruoklių berželių, nebė.
Augo žaliavo, sielas sula vilgė,
užaugo stori, vos apglėbti gali.

Ilgai gyveno, supuvo, paseno,
šakelės svyruoklių  nudžiūvo.
Pirma vieną, vėliau ir kitą
vėtra nulaužė žiauri.

O beržai buvo neparasti, kartą pro šalį važiavo garsioji žolininkė Eugenija Šimkūnaitė, iš toli, nuo vieškelio pamatė mūsų svyruoklius, jų šakos ne aukštyn auga, o tiesiog svyra žemyn. Užvažiavo, išlipo su studentų būriu ir grožėjosi jais, pasakojo apie šitų beržų rūšį, paskui, mamikės paprašiusi, prisiskynė šakų i sakė, kad tai labai geri vaistai.
Iš kur senelis beržiukus parsivežė i kada pasodino nežinau, bet aš juos vis storus atsimenu i tėvas pasakojo, kad tai senelio pasididžiavimas, tokių niekur nė, nes šalia jis miško beržą pasodino, tai tas jau kitoks užaugo.
Mėgom beržų pavėsyje pasėdėti, o  kai šulinį iškasė i gyvulinis prūdas buvo užverstas, kad daržiuką padidinti i da pievikė prie klėties liko, te mes i žaisdavom i teip ką nors i rankinį su kamuoliu, ant klėties sienos vartus išsipaišę. Laukdavom, kada beržai verkti pradės, nes nuo lapelių rasa varvėdavo, sakydavom, jau berželiai verkia. Palendi i tuojau šlapias i praustis nereikia, mamikė sakydavo, kad tai labai sveika.
Pamenu da, kai naminę darė, t.y antrą kartą varydavo, pirmus lašus nuleidę ir ugnin supylę, lyg burdavo, kad geriau bėgtų, o kitais beržų pumpurus užpildavo, tai ir sanariams i sumušimams trynimui ir po noperską (mamikė siūdama ant piršto maudavosi) išgerti duodavo, jeigu kam viduriai sugesdavo.
Tėvas tankiai, jos kaulydavo, gal da turi užsipylus, pavalgiau, tai daba gumbas ėda, įpilk klebonišką, buvo toks žalias rumbuotas stikliukas.
Tėtukas, taip vadindavome mamos tėvelį, šitais vaistais rožę ant galvos išsigydė. Tik sužinodavo, kad naminę varys, turėjo tokį buteliuką specialų, te irgi pumpurus užpildavo i paėmęs nosinikę pamirkydavo i plikę trydavo, sakė, kad mačijo.
Mamikės tėvelis - tėtukas, o tėtės tėvelis - diedukas, bet bobutės buvo abiejų, tai, kai šnekėjom, tai sakėm tėtuko bobutė Armeniškiuos, o dieduko namie.

Buvau gal kokių trijų metų, kai tėvas su podžium (krikšto tėvu, tėtės broliu), nuo namo iki vieno iš beržų viršūnių vielą įtempė, radijo antenai. Tas radijas tai buvo maža krabikė i prie jos da trys kaladės laidais prijungtos. Kaip tėvas sakė, viena, ta didžioji kaladė - ,,katodas“, o kitos dvi biški mažesnės, - ,,anodas“ i da ausinės pridėtos .
Kai pajungė, tai tik traškėjo, braškėjo, o paskui podžius te kažką pakrapštė, tai i šnekėt per ausines pradėjo. Tėvas, atnešęs rundeliuką, ausines juo užvožė, tai i muzika užgrajino , dieduko bobutė tik persižegnojo i poteriaut puolė, mes irgi išsigandom, bet podžius nuramino sakydamas, kad čia radijas iš Kauno grajija. Paskui bobutė klausė, klausė i sako:
- Čia vis tiek kažkas ne teip, nu negali teip būti, kad iš teip toli girdėtume. Šneka te jie musėt ant Seredžiaus bažnyčios stogo užsilipę, bet tai kaip te jie tuos muzikantus užkėlė.
Da beržai i nuo perkūno namus saugojo, kelis kartus į juos žaibas liejo, bet nieko nepadarė, tik tokia rievė nuo viršaus nusileido, paskui žieve užaugo.
Kas juos paveikė, kad džiūti pradėjo, gal tas perkūnas, nežinau, niekas daugiau jiems nieko blogo nedarė, gal tiesiog paseno, labai jau stori buvo, pabaigoje kokio metro skersmens, tai pirma vienas pusiau lūžo, o po kokių dešimt metų ir kitas. Paskui da vieno šoninės šakos atsigavo, bet ką te be viršūnės pagyvęsi ir tas nudžiūvo. Teip i išnyko svyruokliai beržai iš sodybos.