Mano mėlynas vėjas
Išragauta naktis saldžiarūgštė žydinčiuos soduos.
Nubyrėję jausmai barsto žiedlapius žemėn sausus.
Pasakyk man kodėl, kodėl vėlei senosios godos
Prieš akis vis išplaukia rūkais, kolei saulė priglus.
Aukštai virš galvos, klykia paukštis į aušrą nubudęs,
Rankas tiesiu – taip noriu jį švelniai priglaust, nuramint.
Gal tai mano šauksmai tuštumoj nuskambėję, sudužo...
Dilgėlynai čia plečias kartu su vienatve tolyn.
Sunerimęs vanduo jausmais plauna žilstantį krantą,
Mintimis tarsi būrėm, paliečia senuosius laikus.
Mano mėlynas vėjas jaunystės bando ir bando
Vėl grąžint atgalios. Greit tas laikas išnyks, nebebus...
Tik akys minutei keistai padūmavę sustingsta.
Kiek akimirkų čia, šitam žydinčiam rojuj nakties
Nuskendo giliai nuogume tavo kerinčio žvilgsnio...
Ateis laikas ir žemė pritilus, lyg paukščius, palies...