Kojās apaugusiās svetimą vakarą moliu,
Kitatikių paukščių priskrīdį dungun, nėra vietās,
Vīsa griaununtys polaidžią vandenys puola ir puola,
Koľ slinkstį pragraužia, nubūdį žalčiai šaukia lietų.

Ā debesią nėr, tiktai kryžius unt kalną ir vėjas
Nuputoja sutemusių ugnį, nugieda kaip moterys,
Apejusiās ruošų, ažkimusias runkas susdėjį
Unt didelią laiką, kur jaunas pavasaris ošia.

Ir žeme ištraukia, kaip rakštį, sudrėkusį pašalų,
Mēnūlią maldaknygen varva suplėšyti debesys,
Laužą žuvys ladus, sunkias mėlynās polaidžią ašarās
Tirpsta molią pluta ir lingvūčiais atodūsiais krapija.