ach, mėlynas kelionių vėjau —
tu amžinas pavasari

ilgai kišenėje slėpei dūdelę
o gal... neišgirdau, kad groji

laukais šalpusnių saulėms švytint,
alyvų žiedlapiuos ant kelio

radau dienas, kurios užauga
motulės poterių knygelėje

lininiais rankšluosčiais iš žemės saujos
rytais, kai tėvas raiko duoną

kai gieda vyturys ant stalo —
pasėk, sesule, rūtą žalią

į vaiko atmintį —
lai auga