Mėnesiena, priklaupk ant grindų,
Pasiguosk su spingsulės šviesa.
Už langų tiek šarmotų aidų,
Tiek auksinės tylos trobose.

Tylutėliai atkėlėm vartus
Į vasarių padangių dainas.
Tu niūniuok, ilgesys nepabus,
Kertėse savo sodus žinąs.

Čia baladžių vaiduokliam baugu,
O dainonešiai kaukai – savi.
Už pūgos suringuotų sniegų
Mes lyg sãgų tėvynėj laisvi.

Šlama knygos, po lapų laja
Saulės kibirkštys, širdys užkais,
Skriejant laikui gelsvoj tyloje
Išžabotais vaizduotės žirgais.

Tik pritemsta, ir krinta šarma,
Sunkiai remias trobon sūkurys,
O balsai – lyg sniegu žeriama
Sušnabždėtų skarda pas duris.

Mėnesiena, smengi be žymės.
Žeidžia tylą skarda, ir kiauri
Neatlaiko pūgos plakdamies
Horizonto skvernai keturi.

Griaustiniu bando keiktis skarda
Diletantė... Ir Judą matau,
Tartum Jobą, snieguos... Tik rauda
Užginta vis jam. – Bėdžiau, ko tau?