Jei vieną vienintelę dieną
Pasaulį man leisi matyti pro savo akis,
Ataksiu nuo regimo grožio,
Kančia bus sugrįžti atgal
Į tirštą vienatvinę miglą.
Ramybę trikdys ilgesys —
It gavus pro rakto skylutę
Vos vos užmatyt esant Rojų,
Ne ten, ne toli, ne kažkur —
Per ištiestos rankos atstumą.
Patirsiu, ką alkstantis reiškia glėbys,
Kaip liesti ir glostyti tiesiasi pirštai —
Ir plėsiuos, ir trauksiuosi vienu metu —
It būčiau armonikos grojančios dumplės,
O pirmąjį šimtą malonių
Vadinsiu tik vienu vardu.
Nudrėksiu rūbus
Kaip ledą patvinusi upė
Ir mesiu po kojom likimui —
Net oras man priešas,
Jei skiria dabar nuo tavęs.
Ląstelę kiekvieną sprogdina
Kaip pumpurą šėlstantis geismas.
Ar nuodėmė būna saldesnė už medų,
Stipresnė už norą išsaugoti vyzdį akies?
Išrėk garsų: „Taip!“,
Kad nieko daugiau nebeklausčiau,
Nes žodžiai visi maino savo prasmes —
Iš gruodžio staiga patekau į gegužį
Ir svaigsta nuo skrydžio labai netikėto galva.

O jeigu tai sapnas?

Prašau, nebeleisk man prabusti.