Ir apie ką kalbėt, kada apanka širdys —
Apie vasario speigą, baltą pūgą?
Paukščius, kurie kažkur pakilę,
Jau trikampiais į gimtą kraštą skrenda?

Ar apie tylą, pelėsiu įsiėdusią į sienas,
Beprasmę būtį, laiko kandžių mereškuotą?
Iš naujo juk savęs nebepersėsi,
Pavasariai ne tau — tai žemei duota.

Jauties kaip važis rožėm apsodintas,
Tik tiek ir vertas — kiemui puošti.
Įklimpęs pavažom į minkštą molį,
O ienos tartum rankos sukryžiuotos.

Ir apie ką kalbėt, jeigu daugiau neliko
Nei žodžiuos geismo, nei minties gilumo.
Tik, akimis į dangaus skliautą įsisegęs,
Meldies, kad vyturys nepavėluotų.