Bendrosios praktikos slaugytoja
Užmiršome keistai, kad gydo žodis,
Dar žvilgsnis, šypsena ir grimasa,
Nes monotonija ir nejautra užgožė –
Kaip lėlės – pacientai akyse.
Gailestingąja sesele vadinom,
Dabar negailestinga, o tik įpareigota:
„Kokioj palatoj nuotaiką gadino?
Kaip buvo per naktelę pamiegota?“
„Ar daug ligonių skyriuj operuotų?
O, viešpatie, vėl atvežė silpnutį...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Slaugytoja, ateik, nusišypsoki...
Pabūk ilgiau, padėk, paguosk truputį...
Pasišnekėk nors vieną minutėlę,
Juk akys jos, kaip ir mamos, – panašios,
Juk tu turi mažutę dukružėlę,
Gerai, kad dievas davė jai sveikatos.
Bet tik pažvelk į skausmo pilką veidą,
Vis bėgo laikas...Sėlino liga...
Gal tu rymosi taip rankas nuleidus
Ir lauksi žodžio, guodžiančio tave...
Gal reiks gijelės, šiaudo, kad sugrįžtum,
Tiltelio mažo, vartų – šypsenos.
Ir taip svarbu, kad nieks nenusigręžtų
Ir guostų žvilgsniu – lašu šilumos.
Ne vien vaistai, režimas, lašelinės,
Svarbiau tikėjimas, jausmai, dvasios darna,
Kaip gaila, nebeliko sesės gailestingos –
Bendrosios praktikos slaugytoja – griežta.
2005-01-03