(Anūkėliui Jonukui)

Jei tau galėčiau rytdieną atnešti
Kaip vasaros laukų lengvutį kelią,
Jame žingsnius visus visus nuvesčiau
Į pievos gelmę, miško juostą žalią.

Į pasaką, kurioj vaikystę saugo
Baltų ramunių švelnios fėjos,
Kur ąžuolai pernakt užauga,
Praeinant žmogui šypsos gėlės.

Tik laikas bėgs, pasaulis keisis,
Platės į tolį, kils į aukštį,
Sparnai su rankom, rodos, skleisis,
Ir taip svajosi virst į paukštį.

Jaunam ramybė greit pabosta,
Norėsis jaust audringą vėją,
Su juo bangas putotas skrosti
Ir šaukt — likime, aš laimėjau!

Tik ir tada tegul už rankos
Kaip motina laimužė laiko,
Pavojų, nerimą suranda
Ir juos kaip ryto rūką sklaido.