Mana sens kaimelio, kor aš gėmio, augo,
šviete saulu dviliak vioršom tylumos.
U mas bas kaip gandrė braidem pievs su vėjės
i šiteip nurėjem Šilio pasiklyst,
kor rukštynės gardžios, kor kmynės kvepėje,
kor Liknels vis kviete vantu parsinešt.

Gimtinės kaimelio, da vadyc Alksnyčės,
kiek susiedu spėjė sutikt, palidėt.
Juk kikviena pėdos kvep imintos žemė,
lauku akmenėlė kvieč da. Pasidėt
teip nurėtus šėnde su kikvien pri dūriu,
topiliu pavėsios viosės jom apglėpt.

I klausyt, klausytis vyturiuka giesmės
lig šviontos lupšinės gimtuosios laukuos.
Sens dvara kaimelio, miatu našto niašam,
bet lig šėnde likam gyv tava tarmė:
bulbs i košioks renkam, vanden viedrės semem...
Mana sens kaimelio, kaip tav nemylėt!