Jū mostė dydos ė kiolnos,
o žyngsnė oros ė platos,
jie žėng\' ka būtu ne žmonės -
o dievė, valdonė vėsatos.

Jū žodžios jūros alsuoj,
gėliuos acėdosymos y rasos,
kor krysdamos tylė dainuoj
ramumo, skaisti ė drąso.

Jie atver\' varts no dongos,
jiem klaupias\' bažnyčios ė aikštės,
jū lūpom vis meldžias\' kontros
stebūkla  laukiantės aisčė.

Jie budion miegončio smylgo
ė sapnė glūdėnčiam grož\'
gyvybė ypuč... žodž\' -
nemaro  skryd\' par laiko.

Klovainė-Rozalims