Gyvēna kārta vaikis. Toriejė suodībēle kaima galė, patiuo pamėškie. Šalėp suodībēlės toriejė ė dėrvēlė. Gėvēna sau ramē, augėna daržieli, karvēlė ė eržėla šīva. Ė su kaimīnās gerā sogīvena, ė vākus vėsus mīliejė, tik ka merguos sāva kaimė nikāp nerāda. Ė muotrėškas kaimė jau joukies:
– No ka tau, Prāni, neitīnk ni mūsa Bruonēlė, ni mūsa Anelė, ni Uonutė. Sēnbernis lėksi, vo vaikis kuoks šėtā.
– Prāni, Prāni... ėiškuok merguos, mažieli, vo nomāms gaspadėnės rēk.
  Pamėslėjė Prānis, padūmavuojė ė nosprėndė, ka muotrėškas teisybė sāka – rēk anam merguos ī gīvēnėma. Pasėklausėniejė, pasėveiziejė kamė kuoki geresnė merga rondas, bet vės tėik nekrėta unt šėrdėis ni katra nuors to kou. Vėsas gēras, atruoda ė koklės, ė darbštės, bet Prānis nuoriejė sau tokiuos, katra ī smarkesnė. Va kuo ons ėiškuojė – ė gražiuos, ka paveiziet būtom i kou, ė pruotingas, ka parokout būtom api kou, ė pasiotosės, ka lėngvā nepasidoutom, ė ka lėižovi āštri torieto kāp ešerīs. Ta nuējė sovārgės pervargės pas seniausė kaima muotrėškēlė ė pasėskūndė sava nelaimė:
– Močiutēl, žėnuokis, atejau tāvės prašīt pagalbas. A nežėnā kartās, kor gīvēn geriausė mērga
apīlinkie?
– Galėms dākts, ka žėnau. Vo kam tavėj anuos rēk?
– Matā, vīrs eso neprasts. Ė čierkas nemīlėnous, ė ne pīpkuorios, ė dārba nebėjau, ta sakau žanītėis rēk. Kāp ė gaspadėnės nomūs trūkst.
– No kas pakels karvē oudėga, jē ne pati, – nosėjoukė sēnė.
– Nesėčīdīk, muočiutēl, pati žėnā kāp ī.
– Vo a tau, šetuonė, mūsa kaimė mergū maž? Kou to nekontėns?
– No ka vėsas tuokės... – Praniou ė žuodiu pritrūka, –  no ne tuokės ė vėskas.
– Ta klausīk, jaunėki, – sušnairāva močiutė ī anon, – bova senās čiesās mūsa kaimė bajuors. Ė pruotīngs žmuogos, ė taupos, ė gērs, nebova kou jau ė skūstėis. Onsā kap ė to ožsėmānė žanītėis. Ė pasiemė ož pātė mērga ėš kaima gāla. Gera ė darbšti mergė bōva, gražiausė vėsam apīlinkie, audiejė kokiū reta, daininīnkė kāp lakštingala. Gera mērga ėš gerū tievū, anuos ne vėns ėš kaima nuoriejė, bet ta vės nesotėka. No ė apsėžanėjė anodo per pati šėinapjūtė, dā priš Juonus.
– Nerūp mon tāva pāsakas, močiutel. Ė pasenso aš, kol to vėskū če pasakīsi.
– Tīliek, ropūžė, čia pats atējės. Prašē pasakītė, ta ė klausīkis, – sopīka sēnė, – no, apsėžanėjė bajuors ė laukė jau vāka. Vo mes kaimė joukėmies ėš žmuogaus: „a česnāku prėiedē, ka lostingiau ētus?“, „a pātė papėntēs prėšierē, ka sūnos būtom?“, „ī rogius ētė reikiėjė, ka švėisos sūnos išetom, arb vėkius, ka garbanuots būtom“. Ė solaukė žmuogos džiaugsma – gėmė doktie. Mīliejė ė pats, ė pati tou mergēlė, bet rēk sūnaus. Be sūnaus jau kāp ė švakā. Stėngies anodo, bet kāp nējė, tēp nējė anīm sūnos. Nesolaukė sūnaus abodo jau augė būdamė, ta nusėgīvēna so sāva tortās. Tuo nusėgīvēnėma mergelė nepernešė, ta ėšējė į mėškus vėina sau gīventė, ka nematītu nė vīra, nė muotrėškas. Ka neskaudietu šėrdės, dėl tievieliu, ka negėrdietu žmuoniū kalbont, ka pėrma gėmusi nelaimė nomām atnešė.
– No to, močiutēl, kou če mon pasakuoji viejus. Merguos mon rēk, o ne mėškėnės, katra
žmuogaus nemātiosi.
– A tēp dēr, Pranāli? Nei to klausā monės, nei to gērbi monėm mōna nomūs, - nusėvīlė sēnė, - aš jog nebaigiau. Nesi mātės tokiuos merguos kāp Rasēlė. Vo patėkiek senuos rāganas žuodio. Graži mērgė neėšpasakītā, kāp ėš pėina plaukusi, plaukā kāp kvėitē, ākis kāp ežerā. Vo darbšti, kāp anuos tievā ka bova – ė darželie, ė staklelies. Vo līnksma, kāp pavasari opelē. Vo gera, vo mandagi, kāp anuos muotėnēlė ka bova. Ė kokli ka rēk, ė arši, ka nuor. Ka ė smolki, bet stuota gēra, karīnga, kāp ė priklausa žemaitē.
- No ė vo kodie juoks kėts bērns anuos ī patės nepaiemė, ka ana tuoki jau atsablīva? – kėik joukdamuos pasakė Prānis.
– A to mėslėji, ka geras mergas lėngvā ī gautė? – pasišaipė sēnė, - īms tau ana ė pasėdous bėkatram atejusem.
– No a ne tēp tetor būt?
– Žėnuok tėn mērga velnė nešta ė pamesta ī. Ne tēp lėngvā priēsi, ne tēp lėngvā prarokoudninsi. Vo paīmtė ėšvės nepaīmsi. To žuodi – tau dešīmti atgal ė dā magarīčiuom.
– Vo, mon ana jau patīnk, – apsėdžiaugė vaikis.
– No ė keliauk sau svēks, – pavārė anou sēnė, – mergė gīven mėška tonkmie, tėn, kor senās laikās po oužoulo krėvē aukuojė.
– Ta nesūnkē, –  numuojė rōnka Prānis. – Nuēno. Pasėjemo. Parēno. Ė vesel paskiausē.
– Oj, mažiel, ka tēp lėngvā vėskas būtu bōvė, jau senē ana žanuota būto. Aš va kou tau pataro  netėkiek vėskou, kū pamatīsi mėškė. Neklausīk, kas kou sāka, kou gėrdi. Mėšks sergie žemaiti, bet ne tēp lėngvā būs tau nosėgautė ī pat vėdori. Vo patēkės ī vėdori pas mergės, nebandīk meloutė. Kap atejē atvėra šėrdim, tēp ė pasimsi mergė, vo jē melousi, parēsi ė be patiuos.
– Tik jau negōsdīnk monės mėška muonās, – dā numuojė ronka ėšēdams.
  Ējė Prānis nomėi kelio, gėlē sosėmāstės api sēnės pasakuojėma. Īsėvaizdāva vīrs, kuoki graži ta mergelė Rasēlė, kuoki linksma ė govi. Jē darbšti, ta būs gera gaspadėnė, jē gera audiejė, ta būs gera pati, je sūnki gyvenėma toriejusi, būs taupi ė sopras vērtė tuo, kas gēra. Bet labiausē anam patėka tas, ka mērgė so karakterio, ka muok parokoutė ė už savi pastovietė. Tēp bemėslīdams ė nomėi parējė, ė gīvulelius apžiūriejė, bet vės tėik nesomėslėjė, kon čia bedarītė. Žmuogos bova galvuots, bet vės tėik vertėna gyvēnėma šalėp gamtuos, ta kū sprėndė – vės pasėrokoudāms so sāva šīvio. Tēp ė dabā stuoviejė pri sāva eržėla, kāsė anam kakla ė klausė līg pats savės:
– Kon mėslėji darītė? Patiuos rēk – rēk. Gaspadėnės rēk – rēk. Ė vėinām lig negerā begīvēntė, - tuoks liūdnos rokavuos so arklio, o tas lig soprasdāms sožvėngė. – Močiutēlė ta protīnga, ė pragīvenosi daug. Tėkrā nemelou dėl Rasēlės, - arklīs viel sužvėngė kėlsteliejės galva, - no bet, žėnuok, tuoks neramoms mon ont šėrdėis. Kas mon čia tebūto – nuliekē ė tori mērgė sau poikiausė. Bet kažkuo nerimst mon dūšė. Ė matā, neapsisprėndo a siest ė liektė, a vės dėl tuo pasīmt iš čia pat pātė ė nugīvent ramē, paprastā. – šīvis viel suprūnkštė ė palingāva gālva.
    Pruotīngs bovės eržėls, sukonda sava gūnė, nutraukė nu nogaras ė viel sužvėngė. Prānis bōva gamtuos vāks, susigīvēnės so sāva gīvolio tep, kāp susigīvendava vīrā nu omžiu omžėnūju. „Gerā, ēsem“, - tepasakė ė apsisokės išējė ruoštėis ī keliuonė. Pasėbalnuojė šīvi, pasiemė šniūra, jēkši, peili ė išjuojė vėskou palėkės ī mėška patiuos parsėvestė. Prijuojė pāmėškė ė palēda šīvi lietā žingsnioutė. Dāiries aplinkou Prānis vės ėiškuodams, kas čia kou sošnabždies, kas iš kor pasiruodīs. Ė kuo tuoliau juojė, tuo sunkiau bova matītė saulė, tuo tonkesnis daries mėšks. Tēka ė nu ārklė nulėptė, nes šabakštīnā vės šakuojuos. Dā paejus toriejė ė šīvi gatavā palėktė, nes šākas braižies, o gīvulė nekonkīnsi. Pats jau krovėnā apsidrāskės vės bruovies per krūmus tėisē, nes ī šuona nebōva kāp paētė. „Ė kuo aš čia ėš vėsa pliešaus? Kuo aš če ejau? Kam mon tuokė vārga ont galvuos?“ – vės galvuojė sopīkės Prānis, ka tēka brautėis per krūmus, laužītė ė kėrstė šakas. Ons bōva stėpros vaikis, kap do, bet ė ons pavarga, nes ējė jau ėlgā, londžiuodams pro šabakštīnus. Ė sosėbraižė, ė sosierzėna, bet prisėmėnės kuoki tėksla tōr, ėškārta gāva naujū jiegū ė skīnies keli ī prieki. Anam vės pabombont staigē atsirāda tuoki pruoskīna. O tuos pruoskīnas šuonė ont kēlma siediejė neaiškos sēnis. Nemandago būto nepasisveikīntė, tad Pranis priējė pri senōka.
– Labdėin, diedēlė. Kuo če siedi tēp vėns tokiam nesvetīngam mėškė.
– Svēks svēks ė pats, - atsākė sēnis, - o dėl mėška to neblevīzguok berēkala. Kor ons tau nesvetings?
Pažiūriek kuoks gražos, kuoks žāls, kuoks gīvs.
– Vo to paveiziek ī moni, – pasakė Pranis, – kol čia atsiriuoglėnau ė sosėkrovėnau, ė drabūži sopliešiau. Kāp aš dabā sava mergē pasiruodīso?
– Vo kamė tou merga čia vėdorie mėška rāsi? – nosėjoukė sēnis.
– No mon muočiutēlė ėš kaima pasakuojė, ka če gīvenonti tuoki bajuoraitė bovosi, Rasēlė vardo. Ė graži neėšpasakītā, ė razdūma tor, ė lėižovi nebluoga.
– Ak ta to Rasēlės ėiškā? – nosėdīvėjė sēnis.
– Vo to žėnā, kor ana gīven? – apsėdžiaugė Prānis.
– Je, žėnau, - rimtā rokavuos sēnis, – va šėtā tou kelio ēk, ė pamatīsi truoba, katruo Rasēlė rāsi.
– Diekou tau, diedēlė, – nusilėnkė Prānis, ė noskobiejė tako, kor sēnis ruodė.
      Lig ė neskobiejė, bet kēls biega grētā, lig ė žėnuoms mėšks, bet keistā kėla ī kalna. Pamėslėjė, ka per daug ītaros pasėdārė ė negalvuodāms ējė aukštīn. Tuolumuo garsē sužvėngė anuo šīvis ė Prānis staigē sustuojės atsisoka ī anuo posė. Tarītom ākis anam prašvėisiejė ė sosėzgrėba vaikis bestuovīs ont pat šlaita krašta. Dā žingsnis ė būtu nogarmiejės ī patė pēkla pas biesū. Staigē pasėtraukė atbols nustierės vėsos – kor tas velnė sēnis anou čia atsiuntė. Ė iškėla priš akis anam kaima močiutēlė, katra sākė nikou nepasitėkietė. „ Ė kāp aš galiejau būtė tuoks dorns?“ – pats savės klausė vaikis, - „ kuoks svēka pruota žmuogos gāl būtė tuokė mėška vėdorie, nežėnė kōr?“. Ēdams atgāl tou patio kelio Prānis diekavuojė vėsīm dėivām, ka tas arklīs sožvėngė. Būtu ne tik ka be merguos grīžės, bet ė be galvuos palėkės.
     Kėik ējė, kėik veiziejė, niekor nebebova ni tuo sēnė unt kelma, ni tuos pruoskymas. Sostuojės vėdorie kelālė, apsėžvalgė.
– Ta kōr mon tuos Rasēlės dabar ėiškuotė? – gārso pasākė vaikis, - bova žmuogielis, bet pražodītė
moni nuoriejė. Ta kou tėkietė?
Anam tėn besisokiuojīnt aplinkou netuolėi unt šakuos atskrėda varna. Vo jouda, vo poiki, tuokiuos Prānis nebova per gīvenėma matės. Veiziejė, veiziejė ana ī anou, o Prānis nežėnuojė ni kap če bemėslītė. Sokronkė ana puora kārtu ė nierė į krūmynus. „Jē jau tēp sakā...“ – pagalvuojė vaikis ė nosekė vārna. Viel ējė šabakštīnās, griuovēs, kanalās ė akmėnimis, o paukštis vės straksiejė priekie ruodīdāms kēli.
– Bet jē ė to monėi gāla nuori padarytė... – sopykės nutēsė Prānis, - aš pats tavėm pagauso ė pažarīso šonėis jokā.
      Tada paukštis sustuojė, atsisoka ė lig soprasdams sokronkė. „Soprask kāp nuori“ – pagalvuojė dā vaikis. Varna nesustuojė ė liekė ī tuoli, o Prānis sēkė ėš paskuos. Ējė nežiuriedāms ė nesiklausīdāms, tad ni nepajota, kāp išlīnda ī pruoskīna. Saulė anou apakėna ė korin laika ons nieka nemātė. Paskou apsižvalgė ė pamātė, ka atējė ī dėdėlė laukīmė, rato apaugosė oužoulās. Laukīmie ējė kūliu eilės, katruos sosėkrīžioudava, o pačiam vėdorie auga pats dėdiāsis oužouls. „Mosi ka tas“ – pamėslėjė vaikis ė ējė tėisio taikīmo link anuo. Tik staigē unt Prānė pradiejė biegtė dėdėlis šou, o gal vėlks, bet tėkrā ne paprasts mažos sargis. Sostuojė prišās vaiki ė pradiejė orgztė, pėktā akim blaksiedāms. Prānis mīliejė gīvūnus, gal net labiau nei sosiedus, bet tas trogdė anam ētė pas Raselė, tad reikiejė anou atsikratīt. Vaikis pasiemė sāva šniūra ė iš lieta pradiejė darīt kėlpa. Vo tas vėlkšonis kāp soprasdams poulė unt anuo. Prānis galėniejuos so šonio ė galū galė užtraukės āpara pasmaugė gīvuli. Atsiklaupės šalėp šonėis dā pagluostė, pagailiejė, bet nusivālės sāva krovėnas ronkas stuojuos ētė link oužoula. Jau maties ė truobēlė, dailē soriedīta, ė daržielis prižiūriets, ė gielīnielis ėšraviets. Gīventa tėkrā darbštė ė tvarkinga žmuogaus. „Močiutēlė nėmėlava. Mērgė tėkrā darbšti“, - pagalvuojė Prānis. Ons vės laikė suiemės sukondžiuota ronka nu katruos biega kraus, bet ējė link truobuos. Nieka nebova laukė, ta ons īejė ī vėdo, bet ė ī prīšinīnkė nieks neišējė. Pasėbeldės dā apsižiūriejė – tėkrā vėsor gražē ė tvarkingā. Atruoda nomielis paprasts, tai kas čia sudėtinga kėtėm jaunėkēm? „Gal vės dėl tuo močiutēlė persūdė dėl mergēlės gruožė tada?“ – pagalvuojė Prānis, sokiuodamuos api verānda.
     Po kėik laika vaikis jau bova ė atsisiedės unt soulēlė, ė daržus apžiūriejės, bet mergė nesiruodė. Jau kažkāp ė nejaukē, ė nepaduoro tėik ėlgā ožsėbūtė, o žiuriek tujau ė temtė pradies. Vėskas Praniou bova nesvarbo – lauks tol, kol Raselė parēs, e nesvarbo a rīt, a porīt. Bet tėik lauktė nereikiejė, nes tuolumuo ons jau užmatė kažkū jodont. Ējė žmuogos vedėns arklio. Paskiau pasimātė, ka ēn mergė vedėna šīvo arklio. Ka jau anėi bova čia pat Prānis gerā pamatė, ka ējė graži liauna mergelė, sopintās plaukās, dailē apsėdariosi, o ākis iš tuola mielėnomo švėitė. Ons labā nustēba, nes mergelė vedies anuo šīvi, o šalėp anuos biega šou, tuoks pat kap anuo pėrmās nuduobts.
– Sveikėno nomū šeiminīnkė, – nusilėnkė Prānis.
– Svēks ė pats, miels svetī, – atsakė mergēlė.
– Kāp matau radā mona arkli prīrėšta, – nusteba vaikis, – a nebōva varga, kol parsivedē tuoki pasiotosi eržėla?
– Išgėrdau vargša žvėngont, ė nuejau paveizietė, kas atsėtėka. Negi palėksi vėina konkīntėis, – vės nedrosē šīpsuojuos mergēlė.
– Diekavuojo tau, šeimininkė, ož rūpesti ė varga,–  nusilėnkė Prānis.
– Vo pats, tamsta, kuokio rēkalo pas moni atvīkā?
– Raselė, - priējė Prānis pri anuos ė paiemė ož ronkā, - aš vardo Prānis, atejau iš kaima čia pat pamėškie noriedāms tavi ī patės pasīmt.
– To monėi nesakē, ka tokiū svetiū toriesem šėndėin, - pasakė Rasēlė sava šonėi, tada atsisoka ī Prāni –  ė atejē plėks, basos, net sāva arklieli palėkės, ni pėršlė neasivēžės.
– Pėršlīs tik meloun ė viejus pasakuo, ta niekam anuo ė nerek, - nukėrta vaikis, - o atejau vėns, nes kēls lig čia dėdėlē jau sunkos. Nenoriejau gīvulēlė konkīntė ė šabakštīnās vediuotė. O ė nerēk tortās sklaidītėis. Je patėkso basos atējės, ta patėks tau ė mona gīvenėms.
– Tīnki to mon, Pranāli, tīnki, - nosėšīpsuojė Rasēlė palēsdama šīvi, - enau vēdo ī truoba, ė pašnekiesiau kas kāp, – atsėsoka ī šoni labā sopīkusi, – vo to mon ka nepoldėnietom žmuoniū daugiau.
– Jē šeimininkė būtu tuoki gera ė doutu mon ondėns atsigērtė, tat būtu dėdėlie gerdarie. – noriejė išmiegintė Prānis Rasēlė
– Aš tau, jaunasis, ne tik ondėns padieso, bet ė pamaitinso po keliuonės, - už ronkā vedies anou Rasēlė, – ė tāva arklieli jau pagėrdiau, o pėitā kon tik nu pečiaus nukeltė. Enau ī vėdo, aš tau ronkas sotvarkīso ė pėitus padieso. O tada jau ė api diela parokousiau.
– Maluoni to, šeimininkēlė, dėdėlē maluoni, – sieduos už stāla Prānis, - ė žuodė kišenie neėiškā, ė susitvarkiusi čia dėdlē dailē. Ė dėdlē to mon ītėka, Rasēlė. Keliaujau pas moni ī gīvenėma.
– Šaunos to, Pranāli, vaikis, – pasakė Rasēlė noraudosi, vīniuodama anuo ronka, – esi vienintelis, katras dā iki čia atējė. Bet sopronti, ne sāva nuoro aš če gīveno, ė sāva noro iš če išētė nēgalo.
– Vo kas tau trokda? – pasišiaušė vaikis, – to tik pasakīk, ė nelėks anuo unt šiuos žemės, -  dėdžioudamuos paskelbė.
– Mėšks monės atgāl nelēd, – nuliūda Rasēlė, – jau senē aš kāp vėina, tēp vėina. Ė vīra noriejau, ė žmuoniū kaima pasėlgau, bet mėšks nelēd čia niekam atētė ė nelēd mon išētė.
– No Rasēl, to kažkū če mondravuoji, – nosėjoukė Prānis, – kudie mėšks tau torietu nelēst išēt?
– Sopronti, bovau aš vėina šeimuo, o tievou reikiejė sūnaus. Ta vėsė pradiejė monėm kaltintė, ka nier tuo sūnaus, lig aš galiejau kou padarītė. Ė kriuokiau, ė rauduojau aš čia pat mėškė, o tas monėm priglaudės nebnuor, ka aš kriuoktiuo.
– Jē¬ keliausi so monėm, aš vėsās švėntās dievās prisieko, ka nepralėisi ni vėinuos ašaras iš mona kalties. Tik prašau aš tavės, – suiemės anuos ronka bučiava, – keliauk so monėm, ė būsi laiminga, aš pažado.
– Tėko aš tavi, Pranāli, bet kāp to žadi iš čia išētė?
– Tēp kāp ė atejau. Bova vėins tuoks sēnis, katras noriejė monėm pražodītė, bet šīvė žvėngėms monėm išgelbiejė. O paskiau kažuoki tai smalėna vārna monėm atvedė iki pruoskīnas.
– A tėkrā? – nudžioga Rasēlė, - a tėkrā?
– No tėkrā, tėkrā, –  nosėjoukė Prānis.
– Tada keliausiau, mieliausis mōna, – apkabėna anou Rasēlė, ė pati tujau susigieda tēp padariusi.
– Tada keliausiau, mieliausiuoji mōna, – nosėšīpsuojė anā Prānis.
     Nei anōdo pėitu bevālgė, nei anōdo kuokiū dāktu pasiemė, tik krīkštaudamis kāp vakā, abodo išsišėipė išskobiejė kelio link kaima. Eržėlo vēdėnis, šonėis sēkamis pažaisdamė ējė lauk iš mėška kelio, katruo pėrmiau lig ė nebōva Prānis mātės. Bet nekreipė ons diemesė ī tuoki nieka, nes Rasēlė žėnuojė, kōr ēn. Ė ons džiaugies, ka rāda anou, nes tokiuos mergės ė nuoriejė, ana atruodė pati gražiausė vėsam svietė, pati linksmiausė, tiesiuog pati acablīviausė. Tad nusprėndė pats sau – ka ė kuoks muons anām stuos už kēli, ons vėskū nugalies, ka tik Rasēlė anuo pati būtom. Ė kāp tik mergēlė sustuojė palēdusi anuo ronka. Pažiuriejės ī prieki ons pamatė tou pātė pruoskīna, tou pāti kelma unt katruo siediejė tas pats sēnis.
– Tai nuori iškeliautė, Rasēl? – paklausė ons.
– Nuoro, – rīžtīngā īsispīrė mergė, – jau laiks, nedūmuoji t¬ēp?
– Tėkriausē ka jau laiks, – atsėdosa sūnkē sēnis, ė šalėp anuo sukronkė ta jouduoji vārna – ė vaiki neprāsta gavā, ė tau ons tīnk.
– Žadi trokdītė mūms praētė? – soorzgė Prānis kap šou šalėp.
– Ramīnkis, mažieli, - ramē pasakė sēnis, – aš jodom netrokdīso. Jau ė nebebūtu kāp jodom sotrokdītė. Bikuokius bortus ė muonus nugāl meilė. Anā nie nieka neīmanuoma, taigi, nesotrokdītiuo ė aš.
– Diekou tau, – piējė Rasēlė pri buočiaus ė pabočiava anuo ronka.
– Ė to tuoki vėinmarškėnė ėšēni pas vīra? – nustēba sēnis.
– Mon nerēk anuos torta, - atsilėipė Prānis, – aš pats vėskuo toro ī valės. Mon anuos patuos rēk, – Raselē nosėšīpsuojė vaikis.
– No nēgalio aš išlēstė tāvės be duovanū, negi galio? – pats savės paklausė sēnis. Padiejė ronka Raselē ont galvuos, kažkū somormiejė ė pasitraukė, – dabā ēk sau laimīnga, ė gīvenk kāp tīnkama.
– Diekou tavėi už duosnoma, – nusilėnkė anam mergēlė.
– Bet žėnuok, jē kas tau viel būs negerā, vėsada gali atēt ī mėška. Čia vėsada vėskas ī gēra taisuos, čia nieks tāva šėrdėis neskaudėn, čia tavėm vėsada priimsem, nesvarbo, kuo to gailīs.
– Būtėnā atēsio aplonkīt tāvės, ka duovana pasėnauduosio, – nosėšīpsuojė Rasēlė ė pabiegusi pas Prāni īsėkėba anam ī paronkė.
– O kuoki duovana? – sosėduomiejė vaikis.
– Tau dā ne laiks sožėnuotė, - godrē ėšsėšėipė Rasēlė.
  Grīža anoudo ī kaima, ī Prānė gīvēnėma. Vėsė dīvuojuos, kāp mergė vėina mėškė gīvēna, kuokėi bova dīvā, ka Prānis api žanātvė pranešė. Ė grētā pradiejė sklėstė legēndas, kāp ons so slėbėnās kuovuojės, kāp anou laumės viliuojė, kāp ons šetuonu veselie šuoka, sāva Rasēlės ėiškuodāms. O jaunėjē tik joukies ėš tuo, kuo tik žmuonis neprisėgalvuo. Anoudo niekam nepasakuojė, kas ėš tėkra mėškė vīka, tai žmuonis ė prikūrė pāsaku, bet tėkruoji pāsaka vīka po grīžėma.
   Ėškielė Prānis dėdėlė parietka, sokvėitė vėsa kaima so gėmėniem ė kaimīnās. Nieks tad neskaičiava nei statėniu alaus, nei valgė. Buovėjuos, cėkavėjuos ė kakėnuos tris dėinas, tris naktis, jaunīms nemėiguojė, laužā per naktis dēgė. Vėsė paiedė, pagierė lėka patenkintė, nosėšuoka, ka ė padelkas lakstė, nosėploka, ka ė kodlas dolkiejė. Tuokė baliaus dā sviets mātės nebōva. Linksmė bova jaunėjē ė vėsė mātė, ka meilė čia vėkou dāra. Po parietkas dā ėlgā žmuonis rokāva, kāp vėskas bōva ė kāp vėskas dā būs. Mergė jog tuokiuos prastuos gėmėnies bēsonti, o vaikis šėtā kuoks acablīvs.
– A ožtėlsėt jūs cėkauniu bābas, – vėsada pīkdava Prānis ėšgėrdės tuokė rokoudna, – mes toriesēm daugiau sūnū, nei vėsam kaimė kuoki šeima ī toriejusi, – sopīkės trėnkdava kūmstė ī stāla ė išēdava.
   Ė iš tėkra – Prānis so Raselė sosėlaukė dvīlėkas sūnū. Tėik nieks vėsam kaimė toriejės nebova jau nu senuos gadīnės. O sāva tris dokteris mīliejė līgė dalė so sūnās. Tuoki tat bōva mėška sēnė duovana, api katrou Prānis tēp ė nesožėnuojė. Tik Rasēlė kėkvėina sāva sūno pėrmiausē nešė į mėška pasėruodīt. Šeima anū bōva vėina kāp kūmstė, kokiuos niekor daugiau nebova. Bruolē auga draugė kontėnė, ė Prānis so Raselė sēna laimīngė, o seserēlės grāžės kāp lėipas miegdava maudītėis jūruo. Bet čia jau kėta ėstuorėjė.