Meilės adatas renka iš kūno
Švelnios rankos, pavargus širdis.
Griaudė rudenio dangūs perkūnais,
Rinkos ašaros... Šiandien vėl lis...

Sugrįžau į gimtinę. Už durų
Palikau aš kelionių takus.
Liūdnos vienišos sienos man buria –
Nebebus jau kaip buvo, nebus.

Ir velnioniškai graudžiai suspaudžia
Man giliai, taip giliai viduriuos –  
Balti žiedlapiai skauduliu baudžia,
Sienos ilgesį man atkartos.

Patamsėja dangus, nubanguoja
Vėjo šuoras toks šaltas, niūrus.
Mano metų jau nieks neskaičiuoja –
Pasitiko akmuo ir dangus.