Užžėlė takas pramintas į sodą
Ir iškankintą nebutį laike.
Tegu apims niūri agonija,
O kas jei tai... dar nežinia

Į klaikią vienumą
Nusviedus tarsi šunį...
Užmintą šaką žiedlapių fone...
Tęstybės laikas, – tai iliuzija,
O kas po jos tai nežinia...