III

So vaikīstės žingsnēs, so opaliu vieso
Mažās akmėnelēs dūrosēs i kuojė,
Žīdint laumės joustuom i laukus varviesem,
Ka derlesnė žemė džiuginto artuojo.

Kelē ė takelē i pat šėrdi smeigies
Ė malda grižėmu vėn ausies kartuojuos –
Muosiedė pasaulis kāp trapiausi snaigė
Ė gražiausi gėismie žemie sokortuojė.

Iš tīrū šaltiniu mes ne viesa gieriem,
Dongaus mielėnoma vėrpolinga ganda,
Kor par auksa smėltė prasėmušės gieris
Mum šėrdie pavėrta skombontiuom legenduom.

Cīrolē noblaškė čiolbesēs tas pėivas,
Pėmpės nosiūbava klīkesēs žuolīnus,
Ka pavasarėnės jauna karkla žėivės
Nešė saldė solti pumporou galėnem.

Nogīventa laika ne sekundės skalda –
Žmuoniū varga žombē, pečē iškorentė,
Išskaptoutė medė truobesē ė baldā,
Pergalės ėštrauktas gėnont sava kronta.