Aš mylėjau tave tau nežinant... A. Jonynas

Ir aš tave mylėjau tau nežinant.
O kiek naktų, spalvotų ir tamsių,
Stipriais jausmais, plačiausiais vandenynais
Šaukiau tave ir ligi šiol šaukiu.

Ir blyškų rudenį, kai šviesos dingsta,
Pro pilką rūką tolimų kelių,
Šis jausmas neištirpo, vėl ištvinkęs
Apgaubia ilgesiu. Ir vėl myliu.

Mylėjai tu mane? Po šitiek metų,
Kai žemė ir galva pasipuošė šarma,
Suskilę du keliai vienu netapo.
Ir nesuskambo žydinti daina.

Mylėjau aš tave tik tau nežinant.
Šviesa lange, ilgam ilgam kely.
Ryškiausias sapnas – mano vandenynas,
Ir aš beviltiškai jame trapi.