Naktį miškas tylus. Nuskardeno pelėdos tik garsas.
Kažkur čia, netoliese, šešėlis bekojis praslinko.
O aukštai danguje pilnatis debesėlyje vartos.
Virpa oras geismais, seka judesius žvilgsnis sustingęs.

Lyg vilkolakis, staugiu į šviesą aš skausmą nebylų.
Vakar buvom kartu, o dabar išsibarstėm kaip smėlis.
Išnešioti jausmai gilius randus palieka ir tyliai
Inkščia ten, viduje, ir rasoja kaip rytmečio gėlės.

Kraujo kvapas pasklinda po juodumą, miško tankymę –
Plėšiu širdį beteisę, nenoriu sau jos pasilikti.
Virpa oras geismais... Kojos taką suranda ir mina
Tavo pėdsakais. Dyla mėnulis ir kvapas paliktas

Verčia bėgti į priekį – į erdvę bemiegę ir šaltą.
Merkias akys. Bandau glėbyje praeities aš sušilti.
Tyliai liūdi naktis. Nesiteisinu. Niekas nekaltas.
Tarp tavęs ir manęs subyrėjo į gabalus tiltas.

Glosto gulintį sniegą auksinis mėnulis nustebęs,
Šalnos kanda medžius ir aistra sušarmoja. Jau rytas.
Tik naktis taip priartint, sujungti, nustumti ir geba.
Dieną viskas kitaip. Veido kaukės visiems išdalytos...