Tik šaltas laimės dvelksmas

Nežinau, kokioje karalystėje (o gal ir ne karalystėje?) gyveno kartą senelis ir senelė. Jiems atrodė, kad ir nedaug jie metų turėjo: taip po penkiasdešimt… Bet juk tai seniai – pasakys vaikai. Tiesa, pamiršau – vaikų tai jiedu neturėjo. Augino, popino agurkus. Senelė tą tai iš viso, buvo pamišus dėl daržų.
Būdavo, stovi senelis  darže su šakėmis iš ankstyvo ryto – rymo. Tyko nudurti kurmį, kuris jų daržus bjaurojo. Nieko nepadarysi, tekdavo jam kentėti senės kaprizus, nes jis tol negaudavo valgyti, kol neparnešdavo iš daržo  nudurto  juodojo kenkėjo. Tik tada principingoji moteriškė įpildavo jam zacirkos į dubenėlį. Tie patys reikalavimai galiojo ir sprendžiant intymiąsias judviejų gyvenimo problemas.
Ankstyvas buvo tas pavasaris. Džiaugėsi žmonės: obelys, vyšnios nužydėjo, o šalnos nėra nei brast. Viskas tik žydi, kvepia, putoja pagal paskutinį mokslo žodį, iš “Valstiečių laikraščio skaitytą. Tik staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus: atsikėlė mūsų senelė ankstų rytą, išeina į lauką ir rypuoja:
–  Vaje, vaje, agurkėliai jūs mano – nušalote vargšeliai!?..
Jau ir taip ji senelį rytais engdavo, dabar visai pasiuto. Ir pradėjo niekus tauzyti, net smakras iš pykčio jai kretėjo.
–   Eik, seni, nors už jūrių marių. Surask tą begėdę šalną ir nubausk, nusmeik man ją šakėmis.
Ar ilgai, ar trumpai ėjo mūsų senelis, nežinome. Tik rado jis tamsiame miške, gilioje dauboje, baltą šalną bemiegančią.
–   Užmušiu! – suriko nusikamavęs senelis. – Prismeigsiu štai šakėmis, bjaurybe tu baltoji.
–   Nerūstauk, žmogau, – vylingu balsu prabilo šalna, pavirtusi balta permatoma moterimi. Jos akyse švariausio ledo deimantai švytėjo. Tokios geros buvo tos akys, tokios žaižaruojančios…
–  Padovanosiu aš tau baltą permatomą šalnos debesėlį. Suvyniok jį į nosinę ir parsinešk namo. Kai parsineši, padėk nosinę ant delno ir papūsk,  kas bus – pamatysi. Nereikės tau daugiau nei agurkais, nei daržais rūpintis.
Neteko žado  žmogus,  apžavėjo savo šaltu grožiu jį šalna. Grįžta namo. Pati jo jau  belaukianti.
–    Na, nudūrei, pribaigei bjaurybę? – klausia.
–    Ne, – atkirto žmogus.  – Atsipirko baltoji. Štai jos dovana – nosinėje.
–    Kur? Aš nieko nematau, kvaily tu neraliuotas, – siunta padūkus žmona.
Taip besipykdami užėjo  jie į  kambarį. Mūsų  senelis išvyniojo nosinę, pasidėjo ją ant delno ir papūtė. Ir staiga atsirado gryčios kampe naujų naujausias “Elektrolux” šaldytuvas – pačios didžiausios talpos. Atidarė jiedu dureles. Dieve tu mano! Pilnas visokių marinuotų ir šviežių daržovių pripakuotas. Pačiame priekyje – marinuoti agurkėliai ”Geras vaizdze-lis”  puikuojasi. Išsitraukė vieną stiklainį senelis drebančiomis rankomis. Jo vietoje kitas atsirado.
Tačiau jo neramioji gyvenimo draugė nė kiek užganėdinta nebuvo.
–    Pusgalvi tu, senas besmegeni!.. Ką aš dabar veiksiu, ar pagalvojai?  Negaliu aš be darbo! Eik pas savąją šalną ir paprašyk, kad ji mane nors mūsų seniūnijos seniūne padarytų.
Išėjo žmogus. Rado šalną ankstų rytą prie ežero, apsisiautusią balta migla, bangelėmis slidinėjančią.  
–     Ko tau vėl reikia, gerasis žmogau?  – klausia.
–   Užkamavo mane senė nieko neveikdama. Reikalauja, kad tu ją mūsų seniūne padarytum, – liūdnai išdėstė savo reikalą mūsų senelis.
–    Vieni niekai. Grįžk namo, viskas bus padaryta.
Grįžta senelis namo į kaimą. Kaime – ermyderis. Kaip lenktynininkas laksto po kaimą jo žmona, visur tvarką darydama. Ramiai kokį mėnesį gal pagyveno. Staiga – šmaukšt atvažiuoja  prie namų.
–  Kelkis, seni, – suriko kaip generolas! – Eini į girią pas tą šalną ir pasakai – yra vakuojanti mūsų rajono mero žmonos vieta.  O dar geriau – tegul prezidentas su žmona skiriasi. Užtenka – šitiek metų prisigyveno. Noriu mūsų šalies pirmąja ledi būti.
Nieko neveiksi, išėjo vėl senelis į mišką. Sutiko šalną Joninių naktį, paparčių žiedais bežaidžiančią.
–  Žinau tavo eilinį prašymą, mielasis žmogau, – prabilo šaltoji. – Štai du paparčio žiedai! Tai laimė! Vienas – tavo žmonai. Kitas – tau. Grįžk namo. Vieną atiduok žmonai, o kitą pasidėk į naująjį savo šaldytuvą ir lauk. Tavo laimė  ne už kalnų. O žmona su savuoju žiedu, tegul važiuoja tiesiai pas prezidentą.
Atnešė  paparčio žiedą mūsų senelis ir padavė savajai, paaiškinęs šalnos instrukcijas. Akimirksniu  išmovė senė į Vilnių. Išmovė ir dingo. Žmonės pasakojo – nepriėmė jos prezidentas. Tačiau koridoriuje ji susitiko labai kampuotą vyriuką, ir sužibo jos žiedas kaip prožektorius. Meilė judviejų širdyse įsiliepsnojo akimirksniu. Išvyko jie abu į kaimyninį agurkinį rajoną, kur pastarasis buvo stambus agurkų augintojas. Dabar jau įsimylėjusi moteriškė negauna pavalgyti, kol nepalaisto kelių šiltnamių. Tas pats ir su na… ne maži, suprantate.
Na, o kas nutiko mūsų  seneliui? Nesulaukęs savosios, lyg ir liūdėjo, lyg ir nelabai. Netruko ir ruduo ateiti. Išsitraukė kartą jis iš šaldytuvo savąjį paparčio žiedą, uždegė ant stalo žvakę, atidarė langą. Pro atdarą langą  plūdo gaivi, lyg laimės nuojauta, kvepianti rudeninė vėsa. Paryčiais susiūbavo užuolaidos – į kambarį įsiveržė lengvas baltas rūko debesėlis. Prie jo krūtinės prigludo – baltoji gražuolė šalna.
–   Eikš, pas mane, – sušnabždėjo…
Nežinia kur iškeliavo mūsų senelio siela. Tikriausiai į mums nesuprantamą ir nežinomą laimės šalį. Nes tik nemirtingi būna laimingi.
Kai iš ryto prisiminusi, kad reikia pasiimti stebuklingąjį šaldytuvą  ir aptarti turto iš mūsų žmogaus atėmimo klausimus, atvyko žmona su savo sugyventiniu, rado jį nebekvėpuojantį. Veide žaidė pagaliau laimingo žmogaus šypsena, o gryčios kampe – ten, kur stovėjo šaldytuvas, džiuvo vandens balutė.
–  Kokia šios pasakos moralė, pamoka? – jūs paklausite. Kartais dėl akimirksnį trunkančios laimės,  gal  ir numirti verta.
jassonas