II

Tarp vėsū kalnieliu mūsa gražė krašta,
Tarp kuovū nuožmiausiu laisvē paaukuotu
Muosiedė pilietē senē isėrašė
I patius dėdiausius Žemaitėjės pluotus.

Vītauts Žemaitėjė pardavė krīžeivems,
Bet žėnuojė aiškē – netėkrė tėi žuodē –
Vīrā aštrēs kardās taisė minti kreiva,
Tuos teisībės prasmė Lietovā iruodė.

Tik kraujo muokietė ož žuodius sakītus
Ne vėsė teėšgal, ka ė tvėrto kūno,
Mėrė jog ont krīžiu ne tik pagal mitus,
Mėrė šventė žmuonis garbėnė perkūna.

Ė rauduojė sesės sava jaunėkaitiu,
Muotinas grūmuojė ont prakeikta kara,
Tik iš sava žemiu no skriaudū parkaitė
Pajūrė žemaitē prieša laukon varė.

Ne vainėkās gruožė kuovū metā pintė –
Riterēms Euruopas vīskopū palaima.
Tik kardā žemaitiu ė vieningas mintis
Meilė sogražėna i miškingus kaimus.