Šį klausimą išgirdus i daba da drebulys ima. Augau kolektyvizacijos pradžioje, i tos švaros kaime neprudai buvo, bet negali sakyti, kad labai nešvarūs givenom, nes galėjo tuoj brudas(utėlės) užpulti. Nebuvo vonių, dušų i pirčių, bliūdan iš prūdo vandens atnešdavo, ledus nugraibydavo i gerai.  Burną, rankas pamiulini i staigiai rieškučiom iš dugno vandenį semi i prausies.
Dega rankos, dega žandai nuo šalčio, bet skubini praustis, nes ūkinis muilas tuoj akis graužti pradeda. Paskui bliūdą nuo kėdės nukeli, pirma vieną, paskui kitą, koją nuplauni i taip kiekvieną rytą.  Šalčio nebijojom, pripratę buvom, mažam reikalui tik skrandžikę ant kupros i leki laukan, kada te tuos veilokus ausies. Už namo kampo, ant daržiuko, greitai, greitai, vėl gryčion i po pūkine kaldra, o te gera, gera, tik kojų padai, kaip ugnis dega, bet nieko nesusirgdavom. Vakare, tai vandens pašildyto, ant pečiaus, kiek nori buvo, nors ir visas lysk. Tai žiemą, o vasarą prie blogojo prūdo lovys gyvuliams girdyt pripiltas, te vanduo apšilęs, vienas malonumas.
Prūdai buvo du, blogasis, iš jo gyvulius girdydavo, jis netoli tvarto iškastas, keturkampis, trisdešimt metrų ilgio, dešimt pločio i pusantro metro gylio. Kitas gerasis, iš jo gėrimui vandenį imdavom. Jis apskritas, kokių dešimt metrų skersmens i trijų metrų gylio. Šulinį išsikasėm daug vėliau. Vanduo buvo geras i prude i upeli, nori vasarą gerti, pasilenkei nuo liepto i geri, ką te jį semsi, da skaniau. Žiemą blogiau, peršaldavo visai vanduo ledu, tai eidavom gal kokį šimtą metrų į šaltinį, te labai geras vanduo, bet greitai išsisemdavom, bet vėliau vėl palaipsniui prisipildydavo.
Ryte prabudus, taip gera lovoje drybsoti, miegojau kartu su broliu, vienoje plačioje medinėje lovoje, tik vieno galva vienon pusėn - kito kiton. Kuris pirmas prabunda, tuoj kitą kibinti kojomis pradėda, tada ir prasidėda karas, kol mamikė iš tvarto nepareina.
Kėdi i kambario vidurį, vandens bliūdan šliūkšt i kelia mus praustis. Palendam abudu staigiai po kaldra i tylim, kaip pelės po šluota, nė kripšt. Mamikė vieną pajudina, kitą, o mes nė krust, atseit miegam, tada ji prie lango ir  išsigandus šaukia:
-Kelkit greičiau, kelkit, balkiu ,,Kap švara“ atjoja.
,,Kap švara“, tai kolchozo brigadininkas Paulauskas, buvęs sovietų armijos karininkas, apie ji i dainušką buvau sudėję.
,, Gaidžiai gieda, šunes loja,
  ,pažiūrėk pro langą, gal
  ,, Kap švara“ balkiu joja‘‘.
Balkis, tai kelias, pirmojo Vambalių kaimo, kol da nebuvo išsiskirstęs į vienkiemius rubežius.
Mūsų sodyba i daba prie pat to balkio. Vykdant melioracijos darbus padarė sankasą i jį vietomis per dešimt metrų į vakarus pastūmė, bet i daba da teip sakoma:
- Pažiūrėk, gal vaikai balkiu parvažiuoja?
Paulauskas, gal kokių trisdešimties metų vyras, aukštas, kerzavi batai, galafe kelnės, ilgas ploščius, per juosmenį platus kareiviškas diržas su žvaigžde ir rimbas, vytinis, rankoje.
Bijojom mes jo, kaip velnias kryžiaus, mat dažnai užjodavo tėvų į darbą ragyt, ar iš reikalo, bet mes šito nežinojom. Mislijom, kad pas mus atjoja, mat da vidun neįžengęs jau klausia:
- Na, kap švara? Kur tie mano kareiviai, greitai rankas priekin, ausis rodyt,  a ne purvinos, a grybai neauga?
,,Kap švara‘‘, kažkur nuo Marijampolės kilęs, šeima, per karą, ar po jo žuvusi, o jis mūsų kraštan gyvęt atsikėlė, bet kaip te iš tikrųjų buvo gerai nepamenu..
Slepiam rankas už nugaros, nusisukę pasitiksliname a švarios, paspjaudę delnus, į kelnes klešnę tik trinam, tik trinam ir atsisukę, nedrąsiai delnais žemyn tiesiame. Pirmiausiai sesuo, nors i jauniausia, prie jo prieina, mat jis čia savo vaikų neturėjo, tai sesę labai mylėjo, tuoj iš kišenio saldainį su popieriuku, čiulpiamą, jei duoda. Ta sarmatydamasi paima i staigiai neria, pas mamikę, į sijoną slėptis. Tada  i mudu savąsias jau kišam parodyt, bet mus tai jau apžiūri, rankas pavarto i ausis patikrina, kairėn dešinėn pasisuk sukomandavęs.
Įsitempę, kaip kareiviai, komandas vykdom, tada ir mums po saldainį iš kišenio ištraukia.
Atrodo i nebaisus visai, bet jau kitą kartą ir vėl, kaip iš ugnies šokam, ir puolam, viens per kitą stumdydamiesi kuo greičiau praustis, nusiprausiam ir tuoj prie lango:
- Kur tas ,,Kap švara‘‘ dingo, kad neateina?  Kur pasidėjo? Gal da arklio nepririšo?
Nieko nesulaukę mamikę barame:
-Melagė, melagė i vėl mumis apgavai, negi daba imsi i rankas purvysi, be reikalo.
Ta užsidengusi kvartūko kampu veidą atsako:
- Ką aš žinau, gal pro šoną prajojo, gal ne pas mus jojo,  bet, kad tai jis buvo, kaip dievą myliu, nemeluoju.
Mes i patikim, tik va gaila, kad tas ranka, be saldainių nuplovėm, o su ,,Kap švara“ dar ne kartą teko susitikti...