Nors žodį, amžinybėn kad įkristų,
maldauju, Viešpatie, tavęs,
kad šviestų jis lyg ametistas
ir kad nelemta būtų jam užgest.

Nuo lūpų, nuo karštos krūtinės,
nuo rankų prakaito ateik,
mane ir mano kelią gynęs,
man išrišimą nuodėmėj suteik.

Esu aš mažas gumulėlis,
gyvybės pilnas ir būties,
į šitą žemę būt atėjęs,
kolei tamsa pakvies išeit.

Esu. Ir kaip galiu nebūti,
nešlovinti gyvybės ir gamtos,
jei kibirkštį gyvent įpūtęs
į saulę vis keli be atvangos.