Ruduo atrodė taip toli,
Pavasarinių sodų laimėj...
Pažvelki, jau plaukai žili,
Paguoda neužgesus meilė.

Ruduo atrodė gal visai,
Nesuks į mūsų sodus — gaila...
Atsėlino vagim ir štai
Gyvenimo skaičiuojam failus.

Nepykstame ant jo — tiktai
Galėjo perspėti begėdis,
Kad šiam pasauly laikinai
Pavasarinės žydi gėlės.

Jei rudenį aplanko liūdesys,
Godok pavasarinę žolę.
Giedos dar mūsų vieversys,
Vaidinant tragikomiškąją rolę.