Kartais taip neįdomu, kad kutuose užuolaidos
kaip jaunatys užsimezga neklaužados istorijos.
Nors apie etiketą, raikymą — gyvybę būsto,
pavargus noriu tik ant riešo pakabint mėnulį,
varpelių žvangesiui nuo durų ir vaizduotė nesuklūsta.
Tesu svajotoja, išsilaižykit, aitvarai, kailį pašiurpusį,
atlėkite lėktuvų dryžiais, maišeliams plėvesuojant,
rankenomis ar per raktų ryšulius.
Tegu darna nebepamiršta, kaip įžengt į šitą seną namą,
dar kartą leisk užuolaidas užtraukti, staltieses užtiesti,
išlaisvint sielas užvertas į dėžutes iš dramblio kaulo porceliano,
kurios tebūna mėlynbarzdžio žmonos, bet vis tiek
jų flakonėliais kvepalų šypsnys saulėtekio gabenamas.
Dulkelės pudros sklaidosi aplinkui šitaip kukliai,
kad niekaip neužpildo neapšildomų erdvių stebuklais.
Moteriškumo būta, užmaskuota šepetėliais, kad tėra tik padaras.

Ateina žmonės, bet tokie panašūs,
kad pamirštu, kaip kokį reikia kalbint,
išlieti skyčiai greit per stalą plečiasi,
žemėlapiais susekti — iš palėpės naminukai išsikeldino.
Tiktai dabar aš atsigręžusi į žmones, nugara — į veidrodžius,
kad nors trumpam ramybėje palikčiau juose vaikštančius.
Vis tiek ištemps į ten po vieną mano plauką —
jiems priklausau — kėdė neatsitraukia.

Ryte bus išmestos pelyti šešios duonos riekės,
tarsi dievams, tarsi galiojimas jau baigės.
Mes užsidarėm savo kambarėliuose,
iš vieno medžio paukščiai pasibaidė.