Dabar jau tylia ir vanduo ir kelias,
Jeigu nulyja – tai tiktai par širdį,
Ā  žodžiai jau pą vienų, ne pulkeliais
Ir tiktai girdis – nebešildą.

Dabar kituos lunguos kiteip užauga
Dēnās ilgūmas ir naktis kaip krīslas,
Tik paukščią akys dungų tebesaugą
Ir debesis vis vaiką, kad sugrįžtum.

Kad vėľ žinotum, kaip pražyla vėjas,
Ir akmenys kaip šiulumās pasilgsta,
Kaip medžių kraujas su žemi suslieja
Ir ažsikrėtis rūdeniu numiršta.

Bet nebe bāsās jau atvėsį pėdās
Ir jeigu lyja – tai tiktai par širdį,
Padungej debesys prakiūrį mėtās,
Pą kojām drėgną vakarą pripilta.