Vėl rytas.
Laikrodis, išsišiepęs ir laimingas, tiksi. Niekur mes nuo jo tėkmės negalime praslysti, pabėgti,
nutolti ar suartėti. Jis čia visagalis. Yra galimybė tik viena — iš jo pasitraukti. Velniškai to nesinori.
Žiūrėk, koks šis  rytas — paimkime ir padarykime savotišką pjūvį. Perskelkime ryto minutę į milijoninius sąskambius. Jų tonuose mes, mažulytės skruzdėlytės, ropojame, kiekvienas su savo nešuliu. Kažkas šįryt rytą pasitiko grįždamas iš darbo. Naktinis, koks bebuvęs, atima savo duoklę. Kitas, tingiai pasiraivęs, strykteli iš lovos. Tarsi mostelėjus burtų lazdele, visi pasileidžia ta pačia tėkme. Kas atsikėlė, tam ritualas — tualetas, dušas,  vanduo, maistas. Lėkimas ta laiko juosta, kad tik suspėt laiku. O kas, jei jame nebespėjame?
Kaip meteoritas šmėsteli mintis.
Pabaiga. Viskas.
Tada jau ateina rytas, kaip pamėklė. Kažkas nesikels, kažkam neš į lovą pusryčius ir maitins šaukšteliu. Juk tiek nedaug jėgų  reikia — pakelt šaukštą. O nebegali. Įsivaizduot neįmanoma, atrodo smelkiasi vidun kažkokia šalta minčių masė, kad tai negreit, dar ne man.
Ir vėl rytas pilnas savo sustingusio skausmo, ir  upokšniais srovenančios gyvasties.  Gyvenimo iššūkis eiti toks pats. Sekretorei, skubančiai trumpu sijonėliu į ofisą, ir santechnikui, kišenėse skambinančiam raktų gniužulą. Kažkas šįryt skuba į mokyklą, kažkas į chemoterapijos seansą. Velniškai visi skubam, nes ne tik Hemingvėjus žinojo, kam skambina varpai.

O kur skubi Tu šį vėl žiemišką rytą?