Cykiai laidzias snaigaitės in palinkusių liepų,
Toj šakom kap rankialēm pirkios stogų paglosto.
Žiba akys pirkialēs suladėjusias kvietkais,
Laukia dzienų da nakcy nesudėdamos bluosto.

Kur gi ciej šeiminykai? Koli aniej neparaina?
Durys cyli —  cik vėjas vis paklibina klemkų.
Ylgu ylgu pirkialai tep stovėcie prieg kelio
Kur nei dzienų, nei nakcy niekas jos neaplanko.

Oj, kiek rozų an slankscio cia vieni kitų laukė,
Palydėjo, pasciko ir savus, ir susiedus.
Jai markatnas kas buvo,  karcias ašaras braukė,
Tų iš dūšios ramino an zoslano prisėdy.

Samanom samanėlēm senas stogas apiajo,
Riogso kaminas dzykas, kap pypkuocie pamiršis.
Oj tai šokta jaunimo toj menkutėj pirkialēj —
O dabartės cik žvyrbliai prieg tuščių gonkų čirškia.