Atleiski, Viešpatie, už tą glamonę svaigią,
Kurią patyrę angelai pames sparnus,
Už troškulį bevertį tau, o man – besaikį,
Nes tik tą versmę gerdamas aš gyvenu.

Atleisk už žodį, kurį tarė lūpos,
Ne amat Dominum, tačiau vis tiek myliu,
Už Rojų Žemėje – man viskas supos,
O juk tada (Tu nežinai...) – nėra kelių...

Už mano prigimtį atleiski, už degimą –
Ne vaškas lydėsi, bet tirpo geležis.
Ne Tau atidaviau save, širdis nerimo –
Jos žaizdos, lyg tavosios, neužgis.

Ir dar atleisk, kad aš klaupiaus ant kelių
Tiems mirksniams, kuriuos nešiuos į kapus,
Po lašą vis geriu, nors lūpas gelia...
Ateisiu pas Tave, kada manęs nebus...