iš nakties

septynioliktam puslapy sielos
mano laiškas kurio neskaitys
mintinai išmoksiu jam tylą
nors vis vien manęs nepažins
išalsuos išrasos ne ant stiklo
nuo blakstienų tik ilgesį rinks
bus arti taip arti kad suvirpins
nusidėjėle liksiu pati
nesuprasiu sargybinis mano
ar skriaudėjas mylėsiu taip pat
tik delnais o ne žodžiais kalbėsiu
rytas naktį nusiųs pragaran
ir tada jis tylės pasilikęs
o aš atgailausiu viena
bet jei laikas pamirš kad išnyko
tegul tęsias naktis laikina
tebūnie prasikalto likimas
ir  sulaužo vėsa taisykles
jis atleis jei darsyk prisiglausiu
bei sapnuosiu retro upes
virš klajojančių vidurnakčio uostų
maskimoski