Taip jau matyt likimo lemta, kad nelaimės sugrįžta. Po to rudens, kai brolis galėjo likti ant vienos akies žabalas, po mano ,,netaiklaus“ mostelėjimo per bulviakasį su kapliu, vos pusei metų praėjus i  jis turėjo progą atsilyginti tuo pačiu. Daba prisiminus, net skruzdėliukai per kuprą pereina, ką te užmirši, kai tau tarpuakin staiga įsminga saidoko paleista strėlė. Nu va, ką daba padarysi, bet truputį ir aš te kaltas buvau...
Šitą nuotykį reiktų pradėti da iš ankščiau, nuo Kalėdų, kai mokykloje pirmas karnavalas buvo, o aš te indėną vaidinau, ,,Drasiųjų kelių“ knygų prisiskaitęs, o knygas apie indėnus labai mėgau. Mamikė sakydavo, kad tam vaikui geriau neduok valgyt, bet duok ,,romaną“ paskaityti. Aišku, pirmiausiai nuo to kentėjo mokslai, todėl tankiai tikrino, a ,,romanų“ neskaitau, bet aš knygą aplenkdavau popieriumi, o ant viršelio kokią ,,biologiją“ užrašydavau i gerai.
Prieš Kalėdas, taip jau šeimoje tapo tradicija, visi pasidalydavo darbus, i mudu su broliu visada eidavom į Vambalių miške, esančią šeimos dalį, eglutės parsinešti. Da nuo senų laikų kaimui priklausė dalis miško, nors prie kolchozų i miškai buvo atimti, bet kiekvienas eidavo į savo dalį i malkauti, i lankų šienauti vasarą, nes eigulys, buvęs giminaitis iš mamos pusės, to nedraudė. Su malkomis ir šienu tada visiem striuka buvo, kolchozan viskas atimta, ką gi te iš šešiasdešimt arų galėjai nuveikti, tai miškas i gelbėjo.
Na i kaimas mūsų kitoks, nes per daugelį metų, kartu gyvendami, beveik visi susigiminiavo, tai susiženijo kaimynas su kaimyne, kieno bobutės, a diedukai seserimis, a broliais buvo. Žodžiu vis tiek iš kurios pusės bepaimsi visi savi, vieni su kitais, todėl, taip jau i mus mokė, nė savo nė svetimo, be reikalo nerušyk, išskyrus grybavimą, grybai buvo visų, kur nori te renki. Sakydavo, ką dievulis tau paskyrė, tą i pasiimsi, gali nors i iš paskos visiems kulniuoti i baisiausiai žlibinti, svetimą baravyką vis tie pražioplinsi, bet čia kita istorija.
Žodžiu, su eglute parsinešiau i lazdyno ataugų, dėl saidoko i strėlių. Saidokus gaminti tėvas griežtai draudė, bet ką te daba paimsi, kai toks reikalas, koks gi čia indėnas be ginklo.
Mamikė, ką daba bedarysi, vaikui gi reikia, iš savo senos suknelės pasiuvo raudoną liemenę, aš pasidariau karūną iš žąsikių plunksnų. Plunksnų buvo į valias, nes žąsis augino dėl maisto, pūkinių kaldrų i pagalvių. Oi, da i daba drebulys nupurto, kai prisimenu, tų plunksnų plėšymą, jeigu kam teko, tai turbūt žino, koks tai nuobodus darbas.
Iš beržo tošės strėlių dėklą pasisiuvau, na žinoma i saidoką pasidirbau. Geras toks išėjo, grynai, kaip ,,Harkos“ iš knygos apie indėnus, bet indėnas nebūtų indėnas, kad saidoko neišmėginių. Tuoj, mudu su broliu, ant klėtie sienos pasikabinom taikinį, atsimatavom dešimt žinksnių i davai mėgiti.  
Praėjo karnavalas gerai, senis šaltis dovanų davė, da kelis kartus su broliu, tėvams nematant pašaudėm, o paskui saidoką įtempiau, strėlę įrėmiau į rėme padarytą išpjovą i už prieklėčio lentų užkišau, kad niekas nerastų, o paskui i pats visai užmiršau, iki tos nelemtos dienos.
Velykos, kiek pamenu, tais metais buvo vėlyvos, tai sode jau i žolė paaugo, todėl antrą dieną svečiai švęsti išsikėlė į lauką. Visada, pavasarį, tam išnešdavo didįjį stalą, iš klėties, jį pastatydavo pietinėje namo pusėje, te atokaitoje labai gera pasėdėti.
Suaugusieji velykavo , o mes, rakaliai, vis kokį žaidimą išmislydavom. Visus žaislus mamikė, tvarkydama namus, klėtin sunešė, tai mes te pasikuitę, ką nors i vė rasdavom. Radę guminį kamuolį,  medžiotoją i zuikius žaisti pradėjom. Išsiskaičiavom tuoj ,,eini mein diki daki, pala ruski nė tabaki, eini meini diki dus, pala ruski tabaki bus“. Kas paskutinis tas medžiotojas, o zuikys laksto po sodą ir slepiasi už obelų, lyg tai norėdamas jas nugraužti. Medžiotojas turi kamuoliu sumedžioti visus zuikius.
Taigi aš, medžiotojas, išmušiau greitai visus, su savo  ,,repke“, taiklumu nesiskundžiau, tik vienas zuikys, vyresnysis brolis liko, vis išsisukdavo, bet ir jį pagaliau prieklėtyje užspaudžiau, o jis negalvodamas nieko blogo, išsitraukė rankon pakliuvusį saidoką i paleido mano pusėn, tam atsitrenkus į žemę, iššoko strėlė iš rėmo i tiesiai man į tarpuakį.
Kibirkštys tik iš akių pasipylė, stoviu sustingęs, o tarpuakį strėlė įsmigusi. Vaikai klykt, aš iš pasakos, tėvas pamatęs tuoj pribėgo i strėlę ištraukė, kraujas tik pasipylė i nubėgo kartu su ašarom žemyn. Mamikei liepė specialaus merliaus sušlapyt i atnešt, daktaras davė (nuo brolio dar buvo likę). Tėvas matė, kaip Seredžiuje daktaras darė, merliumi aplink  kraują nuvalė, akies voką atkėlė ir klausia:
- A matai ką, a mane matai? A labai skauda?
Ką norėt, aišku skauda, o matyt, ką te gali matyti, per ašaras i išgąstį. Vėliau prasižlibavojau i sakau, kad su tą gerąja, tai gerai matau, bet per kitą raibuliuoja, bet biški matau. Tėvas apsidžiaugė, kad akis nepaliesta, tik vokas pramuštas. Paskui akis užtino, tai  ilgą laiką su ja visai nebemačiau.
Tuoj tėvas vaistais sušlapytą merliaus gabaliuką ant akies uždėjo. Mamikė klėtin nubėgo, iš kuparo lininį abrūsą paėmė, atnešė i skersai galvą aprišo. Durnai atrodžiau, bet vis geriau negu  broliui daktaro valdiškas raištis užrištas.
Gal porą savaičių prasikankinau su tą akim, mamikė da Seredžiun pas daktarą buvo nuvežusi, tas apžiūrėjęs pasakė, kad stebuklas, - galėjo visai blogai baigtis, ne tik akiai bet ir vidun į galvą strėlei įlindus, tada būtų buvę ne tik akiai kapec, bet ir man pačiam.
Vėl apsidžiaugiau, kad i brolis gerai nepataikė, akis sugijo, tad ir daba gerai matau, tik  skaitant jau akinių reikia, bet čia  turbūt kita diela...