Sustok akimirkai — įkvėpki oro,
Ten ne šešėlis stovi. Ten žmogus.
Jo rankose pasaulis užkariautas,
grandinės juosia jo gležnus pečius.

Sudriskusi knyga, nulūžus plunksna
ir žodis, vėl įkalintas spaude...
O ežero gelmė atspindi ugnį
ir nuosprendį — tu degsi pragare.

Šios žemės kalvos dar neužkariautos,
pirmieji žingsniai sklaidos aušroje...
Ir kyla žodis, lekia vėju, aidi —
tu laisvas pasirinkt — kalbėt ar ne.

Vėl rašaluoti žodžiai spjaus į veidą,
dangstydamiesi plunksna lyg tiesa,
o sutrūniję plaučiai ims greit eižėt,
nes tyro oro ten seniai nėra.

Vienok silpnybė jų — tavoj stiprybėj,
ateina metas pasikliaut laiku,
Ir kai išauš dar vienas naujas rytas,
grąžink jiems jų pačių tau primestus žodžius.