Atėję Žuvys
Vandenį ištaškė.
Negreit, Vandeni, Saulę į ąsotį risim,
Ir nieks nepasiges, jei be manęs.

Švenčiau su tavimi gimtadienius,
Norėčiau, kad ir mirtį pažymėtume kartu,
Na, o kol kas
Neskubinkime to, kas bus.
Stropiai skaičiuoju statines,
Ištuštintas per mūsų bendrą būtį –
Miškai užaugo jų erdvėj,
Kur Diogenas Diogeno nesuranda,
Arimai sunokino sėjos derlių...
Platu, gražu,
Kad ir numirt neankšta.  

Vandeni, nuostabus esi,
Dabar jau net iš tuščio
Regisi, kad su tavim geriu
Ir meškerioju Žuvį.
Jeigu užkibs,
Ir vėl tikėsiu,
Kad į rožinį įdėsiu
Dar vienus metus.