Negana
Vakaras. Pypsi mano ant stalo gulintis telefonas, tačiau ji man nė motais — šiandien aš niekur neisiu. Turiu svarbesių darbų. Iki pat vėlumos.
Per kaklą bėga prakaitas, nuo įtampos dreba mano rankos, o kojos sulig kiekvienu neįmanomu atsispaudimu sunksta ir akmenėja. Bet aš pasiekiu savo — penkiasdešimt penki. Tai tik apšilimas. Tik pirma vakaro treniruotė. Vėliau bus šešiasdešimt, o gal net šešiasdešimt du. Jaučiu drebulį, tačiau nepasiduodu, pereinu prie atsilenkimų. Penkiasdešimt paprastų, po penkiasdešimt į šonus. Pilvas dega. Kilnoju kojas: abi, po to vieną, kitą... Ir vėl viskas iš pradžių. Ir vėl prakaituoju, drebu. Kaip koks ligonis. Po keliolikos minučių sunkiai šnopuodama sėdžiu ant lovos. Visi raumenys vėsta. Trijų minučių pertrauka, o po jos antra, trečia treniruotė. Dar ir dar. Kojų tempimas ir pratimai, atsispaudimai, atsilenkimai ir dar keli dalykai, kurių pavadinimų nežinau. Kol dar turiu maždaug minutę pertraukos, apsičiupinėju šlaunis, pilvą, sėdmenis. Jaučiu kaulus. Šonkaulius. Klubakaulius. Ant rausvų rankų — mažyčius baltus plaukelius. Tačiau man negana. Supypsi žadintuvas, pranešdamas, kad baigėsi poilsis.
Man liko dar pora treniruočių, o tada — svarstyklės.