Seniai seniai nutilo ginklų žvangesys,
Neaitrina dangaus gaisrų pašvaistės.
Tik liko širdyje garbinga praeitis
Ir kalnas nuogas... Laisvi vėjai plaikstos

Ir dulkes užmaršties nužarsto nuo kelių,
Kuriais mūs priešai skverbėsi į šalį.
Žemaičių spąstai, kliūtys... Nusakyt sunku...
Gudriai taip *kūlgrinda sudėta... Gali

Saviems padėt ji nusigaut iki pilies,
O priešams – pražūtis. Tokia vingiuota...
Ir kuoruose signalinė ugnis įspės,
Sutelks gyventojus kartu kovoti.

Jau žvengia juodbėriai, ginkluojasi visi,
Kas gali ginklą už Tėvynę kelti.
Gūdūs miškai, akivarai juodi, pikti
Ir klampios marmalynės priešams skelbia –

Pražūsit čia. Nuo seno žemė mūs tautos!
Mes keršysim. Kiekvieną lašą kraujo,
Išlietą kovoje, jums nieks nedovanos.
Kovosim, žūsim, kilsim vėl iš naujo...

Pas protėvių šešėlius sąžine ramia
Keliaut karys kiekvienas pasirengęs.
Už laisvę žuvusiems Praamžiaus dausose
Vieta garbinga rasis visad amžiams.

Kada Medvėgalį prikaustė apgultis
Ir priešai išdidžiai pagonių klausė –
Geruoju pasiduosit? Niekas nežudys...
Karaliui mūs tarnausit nuolankiausiai...

– Gyvybę duoda mums ir atima dievai,
Ko ieškot čia, piktieji svetimtaučiai? –
Paklausė čekų Žilvinas. Pasiuntiniai
Be nieko grįžo. – Vyrai, teks kariauti, –

Galingas ir drąsus žemaičių karvedys
Karius nusivedė prie aukšto kuoro:
– Jei kas norėtų išgyventi ir nedrįs
Už laisvę mirti, tegul pasiduoda...

Tyla gretom prabėgo. Ginklų skambesys
Atsakė vadui – mes seniai nusprendėm.
Ir darbas užvirė. Diena šviesi, naktis...
Darbų daugybė. Spąstus priešui renčia.

Aršiam puolimui ruošės ordino kariai.
Per Sietuvą, raistus nutiesę tiltus,
Atplukdę plaustus, rąstus veikė sumaniai –
Apsupo žiedu. Teko nusivilti –

Nelaukė svetimtaučių pergalė lengva.
Grioviai greit prisipildė nukautaisiais.
**Vilyčių debesys ir akmenų kruša
Pasėjo priešų pusėj mirtį baisią.

Dešimtą parą apgulti, be atvangos
Kovojo su ginklu ir dieną, naktį.
Pristigo akmenų, vilyčių ir dervos,
Išsvaidė ietis. Nėr su kuo kovoti.

Nors narsiai gynėsi, bet priešų kaip skėrių,
O Žilvino karių saujelė likus.
***Zomatai pralaužti. Ir karžygių gyvų
Viršūnėj kalno jau beveik nelikę.

Karalius čekų džiaugės, žengė išdidus,
Nuspirdamas lavonus sau nuo kelio.
– Drąsuolis vadas kur? Tikiuos – negyvas bus.
– O taip, šviesiausias! Štai tenai jis guli.

Su panieka, priėjęs stipriai spyrė jam.
Ir šis atgijęs, griebėsi už ginklo.
Nespėjo. Sukapojo. Ir dabar naujam
Pilies valdovui jau rūpėjo kitkas:

– Pagonys prakeikti! Te eina pragaran!
Nekrikštykit, neduokit švento vardo!
Sudegino net maistą... – Saulė vakaran
Pro debesis jau leidžias. – Mums neverta

Žemyn nuo kalno leistis. Jau beveik tamsu.
Miegosim čia. Trimitams nuskambėjus,
Gilyn į šalį trauksim. Deginsim visus.
Kaposim, krikštysim tuos niekadėjus...


* kūlgrinda – pelkėje akmenimis grįstas takas žemiau pelkės paviršiaus
** vilyčia – strėlė, paleista iš lanko
*** zomatai – pilies kalno papėdės sustiprinimai