Atpažįstu tave nenusakomais pojūčiais -
Ne išgirdus žingsnius, ne palietusi pirštais -
Vaizdiniais, atminty šimtą kartų jau rodytais
Ir drovumo raudoniu nuo vien jų prisirpusi.
Ateini, išeini, nepalikdamas pėdsakų,
Tarsi vėjas glamone pašiaušdamas plaukus,
Nuo lazdyno į žolę nukrėtęs man riešutus
Ar pramerkęs žiedelį tik vieną ant lauko.
Pradžiungu. Pareinu į namus išsišiepusi
Lyg išlošus loterijos didįjį prizą,
O tu sėdi arbatoj, kvepėdamas mėtom -
Lyg per užsnigtą kiemą pavasaris grįžo.
Mudu žaidžiame, pokštaujam, susikuriam suokalbius
Ir išskaitome ženklus, tik mudviem suprantamus.
Tarp būties - nebūties ne kažin koks ir nuotolis,
Kai diena po dienos plėnim, smiltimis krenta.
Vieną kartą pavyks įkalbėt savo kūną,
Kad išskrist pas tave sielą spurdančią leistų
Ir šaknysis prie kauburio kadagio krūmas,
Į padanges iškeldamas bendratį keistą,
Nes jinai nesutilps po paminkliniu akmeniu -
Ištekės nektaru iš pražydusios liepos.
Ir teirausis vaikai su vaikaičiais: \"Ar atmenat,
Kaip romantiškai judviejų buvo mylėta?\"