Kartą pačiame pievos viduryje  ištryško šaltinėlis, vardu Pats Čiurlenimas.
Į jo nosytę iškart trenkė virš jo palinkusių ramunių aitrus kvapas, o klausą užgavo švelnus bičių dūzgimas. Šaltinėlis, vardu Pats Čiurlenimas, buvo linksmas, o jo purslai spindėjo saulėje visomis vaivorykštės spalvomis. Jis buvo dar visai mažytis ir beveik nepastebimas, bet visu savimi jautė savo gimtinę – Pievą, jos erdvę, tolius, vabalėlius, kantriai judančius ant žemės, margaspalvius drugelius, išsiilgusius nektaro, jautė, kaip glaudžiasi Pieva prie tamsaus ir galingo Miško. Pieva Pačiam Čiurlenimui atrodė tokia šviesi, o Miškas tamsus ir kupinas paslapčių.
Šaltinėlis čiurleno ir čiurleno, ir jo čiurlenimui nebuvo galo, ir jis niekada nepavargdavo. Jis vis čiurleno ir čiurleno, ir šypsojosi pasauliui visomis vaivorykštės spalvomis. Ir kai naktį visa aplinkui nutildavo, ir tamsoje puotaudavo jos Didenybė Tyla, tyliai dėliodama krištolinius indus, kurie draugavo su Mėnesiena, kai vienintelė jos Didenybė Tyla pievoje tyliai gurkšnodavo čiobrelių arbatą su erškėtrožių žiedlapiais... Vienintelis šaltinėlis išdrįsdavo trikdyti jos Didenybės Tylos rimtį ir susikaupimą. Tiesą sakant, šaltinėlis buvo toks tylus, jog buvo greičiau, kaip čia pasakius, ne išgirstamas, o pajuntamas. Net naktį, jei stovėtum vienas pievoje, vargu bau išgirstum šaltinėlį, kurio vardas Pats Čiurlenimas. Tam reikia ypatingo susitelkimo.
Šaltinėlis vis tryško ir tryško ir vandens srovelė kaip graudi ašara pradėjo srūti pievos skruostu. Vanduo atrado įdubas, ir pačia pievos nuožulnuma nutekėjo į mišką, čia kurį laiką susigėrė į Eglės šaknis. Eglė buvo tikra besotė, ji vis rijo ir rijo šaltinėlio vandenį, bet šaltinėlis vis tryško ir tryško... Galop miško senė nebenulaikydama Paties Čiurlenimo savo viduje, paleido jį į laisvę... Nes taip jau yra – Pats Čiurlenimas priklauso visiems... Niekas negali pasisavinti Paties Čiurlenimo ar laikyti jį viduje tik sau užrakinęs. Taip jau yra.
Pats Čiurlenimas ramus sau tekėjo per mišką plona srovele, kuri vis platėjo ir platėjo, grauždamasi pro medžių šaknis. Jis pažino Mišką, kuris visada – tiek Dieną, tiek Naktį kupinas paslapčių, o nuo savo viduje judančių paukščių ir gyvūnų, sirpstančių uogų – stačiai netelpantis savo kailyje. Šaltinėlis, vardu Pats Čiurlenimas, susipažino su Miško Dvasia, kuri galima sakyti, buvo tikra Miško gyvenimo organizatorė, įstatymų leidėja ir tvarkos palaikytoja. Visi, kas bent mirksnį atsidurdavo miške, visi turėdavo paklusti Miško Dvasiai. Šaltinėlis, kuris tapo didelis ir užaugo, ir jeigu būtų berniukas, jis jau tikriausiai eitų į pirmą klasę, su Miško Dvasia tapo tikri draugai.
Praėjo dar keletas metų ir šaltinėlis tapo tikru vietinių apylinkių upeliuku, čia gyvenančių žmonių gražiai vadinamas Pačiu Čiurlenimu. Šaltinėlis vis tryško ir tryško, ir tam nebuvo galo. Upelis platėjo, gilėjo ir jam pradėjo galvoje kirbėti vienas kvailas klausimas. Klausimas buvo toks kvailas ir įkyrus, jog upelis virto pačiu neramiausiu upeliu pasaulyje. Klausimas buvo toks kvailas, jog Pats Čiurlenimas niekam nedrįsdavo jo užduoti, todėl labai kankinosi. Kartais, ypač vakarais, kai visa, kas gyva, eidavo miegoti, jis, amžinai neramus, imdavo taip intensyviai sukti galvą, jog kai kur upėje susidarydavo pavojingi sūkuriai.  Jis manydavosi esąs išprotėjęs, todėl dar labiau plūsdavo į savo gelmes, skaudžiai verpetuodamas. Bėgo metai, upelis virto plačia ir didinga upe, bet skaudėti klausimo upeliui nesiliovė. Gūdi tai ir didinga buvo upė, tekanti pievomis, miškais ir slėniais. Klausimas buvo toks opus, jog upė, vardu Pats Čiurlenimas, kartais norėdavo užsibaigti, bet šaltinėlis vis tryško ir tryško.
Kartą naktį nuvargęs ir nusikamavęs Pats Čiurlenimas prisėdo prie jos Didenybės Tylos pasikalbėti apie tai, kas labiausiai jam skaudėjo. „Ištark savo klausimą, - tyliai sukuždėjo Tyla, ir medžių viršūnės pritariamai suošė. “ „Aš bijau visiems pasirodyti išprotėjęs, ir toks jausmas, aš tiek ilgai tylėjau, tas klausimas užstrigo kažkur giliai ir aš nebegaliu jo suformuluoti... “ „Ištark savo klausimą... – dar tyliau sukuždėjo Tyla. “ „Aš.. aš... negaliu... pamiršau viską... ir man nebeskauda... “ „Ištark savo klausimą... – be žodžių ragino bežadė Tyla. “ „Na, koks yra mano tekėjimo tikslas ir kokia prasmė čiurlenimo? – ištarė Patsai Čiurlenimas ir graudžiai pravirko. “ Tyla nusijuokė, jai paantrindamas suūkė apuokas ir jo mylimoji pelėda.
„Paklausk savo pradžios, ji žino“. „O kaip man sugrįžti į pradžią, jei aš vis teku ir teku, ir tam nėra, jei pradžios, nei pabaigos. “ „Atmink, - suskambėjo tyla grakščiai, - tu nesi taškas, tu esi visur. “ „Aš? Visur? Kur? Kaip visur? “ Bet jos Didenybė Tyla nutilo ir nieko daugiau nebekalbėjo. Aušo. Tekėjo saulė ir budo paukščiai.
Savo pradžioje upė, vardu Patsai Čiurlenimas, išgirdo paslaptingą žodį: „Jūra“. Ir nors Pats Čiurlenimas nieko nebuvo girdėjęs apie tokį daiktą, kaip jūra, jis labai išsigando ir pradėjo bijoti. Nors jis nieko nežinojo apie Jūrą, nei buvo joje kada buvęs, nei patyręs, nei jos prigimtį pažinęs, jam atrodė, kad toks dalykas kaip Jūra jį, Patį Čiurlenimą, gali sunaikinti. „O kas bus, kai aš įtekėsiu į Jūrą. Gal aš pats tapsiu Jūra ir manęs, upeliuko Pats Čiurlenimas, nebeliks? “ Baimė kaip ledas kaustė upę. Ne kartą norėjo sustoti, apsigręžti ir sugrįžti atgal, į pačias savo ištakas, tačiau šaltinėlis vis tryško ir tryško, ir upė didinga, plati veržėsi į priekį, į Jūrą. Ir niekas negalėjo sustabdyti Paties Čiurlenimo, net jis pats negalėjo savęs sustabdyti.
Ir nepajuto Pats Čiurlenimas, kaip vieną dieną jis įtekėjo į Jūrą. Nuostabiausia buvo tai, jog jis neišnyko. Jis buvo Jūroje, ir buvo upė.
Vieną dieną šaltinėlis užgeso. Viskas kada nors juk pasibaigia. Visi kada nors iškeliauja paskui mėlynąsias bites.
Netrukus kitoje pasaulio pusėje, pačiame pievos viduryje, vešlios augmenijos prieglobstyje tarp dūzgiančių kamanių tyliai pragydo vandens paukštelis, nes patsai čiurlenimas niekada nesibaigia. Iš pradžių nedrąsi buvo giesmė.