Pavargai. Taip pavargsta nukritusi snaigė –
Prie pusnies prisiglaudžia ji tyliai,
Susilieja, pranyksta baltam laukime.
Šiąnakt pusto. Toks vėjas pakilo,
Kad krenti daug ilgiau ir sukiesi apsvaigus –
Dar šiąnakt... Ryt pavasaris mūsų kieme.

Ištirpai. Taip ištirpsta nukritusi snaigė
Vieną kartą žiema nusivylus –
Ant įkaitusių bundančios žemės delnų
Pasilieka lašu... Vis dar myli.
Nes nukristi bent kartą, kai niekas nelaiko,
Reiškia likti savim, šaukti: „Aš gyvenu!“