Juk meni – kalnuose (gal dangus kad arčiau?)
Žodžiai krito rūke: „Jei tave aš turėčiau...“

Tavo meilė – liga... Ir suglumus svarsčiau –
Užsikrėtus tavim, ar pasveikti galėčiau?

Išdrįsau pasakyt: „Susirgai... lengvai sveik.“
Vėjas verkė braidydamas kalno viršūnėj...
...............................................................
O dabar paprašyčiau: „Į sapną ateik“ –
Pusnimis praeities pabraidyti panūdau.