Tavo rankos apglėbti mane prasidaro lyg švelnūs vainiklapiai,
Priglundu paklausyt, kokį ritmą tuksena širdis.
Ir saldu, ir drovu. Kaip muselė į medų įkritusi
Dar suspurdu šiek tiek ir agonijos laukiu rami.
Su tavim bus jauku po lapu, pragare susitversime Rojų.
Užkerėjai jusles, kad užkauktų pirmykščiu balsu.
Nusinerti rūbus jau per maža - net odos nenoriu,
Už plonytės ląstelės membranos atskirta aš jaučiuos, man alsu.
Po glamonių lietum pasijusiu negirdyta dykuma,
Švystels skruostuos žara, kai išgirsiu žingsnius - ateini.
Kraujy verda aistra, bet be putų, per kraštą neiškupa.
Tartum duona esu - nors kas dieną ragauji, skani.
Lyg palaimos paimt priglundu prie nuo geismo suskirdusių lūpų,
Antspauduojam dienas tartum laiškus laku - bučiniais.
Būdoje kaip dvare - trupiniai atsiskyrė nuo plutos,
Ir viena tik vieta, kur norėčiau aš būt, kur nueit.
Abejonių jokių - į žydėjimu dvelkiantį glėbį,
Kur liūliuoji mane svajomis ir spalvotais sapnais.
Čia rami ir saugi lyg prie mūro įšilusio šliejuos -
Aš apsalus tyliu, o ir tu nieko man nesakai.
Ar pilnatvei aprėpt trūksta lėkšto skambėjimo žodžių?
Ką man reikia girdėt, išgirstu tavo tvinksnių ritme.
Anei tau, anei man nieks netrukdo vidurnakty gruodžio
Sielą prausti baltai išgyventų jausmų nektare.