Tos eilės apie nieką... Ko jos vertos?
Kai širdys blaškosi pašėlusiu ritmu,
pamirštame kitus, save tik keliam
ant pjedestalo kaip kokius stabus.

Atšiaurios pūgos vasara alsuoja,
kai ledas kausto jausmą pamažu...
Vertybės mūsų jau seniai parduotos,
ar kas prisimena dar skonį jų?...