Ir vėl prisnigo — balta balta
Ant žemės, medžių ir stogų --
Aš savo liūdesį, nukaltą
Iš snaigių ašarų, segu

Prie žodžių, dar neparašytų
Eilėraščių sąsiuviny,
Prie džiugesio ir laimės mitų --
Ir tu tokia, tokia švelni,

O mano meile prarastoji,
Eini baltais takais šalia
Nematoma, tikra, šventoji,
Lyg būtum amžina dalia,

Man sunešta dangaus aruodo,
Todėl žvaigždynų taip arti --
Jų pėdos ir ant gruodo juodo,
Ir vėjo perplėštoj širdy.