Ar galėtų šiandien kas suskaldyt
Kraupią tylą mano širdyje?
Negaliu dėl to aš nieko kaltint,
Jei lieku nesuprasta, deja.
Neturiu aš teisės reikalauti, —
Niekas nieko neskolingas man,
Jei neduodi — negali ir gauti,
Žinoma tai žmogui kiekvienam.

Kartais, likusi viena, svajoju
Apie aukštą dangų ir žvaigždes,
Apie princą, kurs ant balto žirgo
Laimę tarsi pasakoj atneš.
Nors, ko gero, vėl prajos pro šalį,
Ir laiminga taps kažkur kita...
Rinksiu savo laimę po lašelį,
Mokysiuos gyvent nesuprasta.