Sekant nemirtingumą
Koks šimtas geltonpilvių zylių,
atrodo, kad ne lapai krenta
šitaip pavasariškai.
Taip atsieta nuo laiko, aš jau pasidaviau kvailystei —
kiekvienas suspurdėjimas, pripildytas aplodismentų.
Žaviai juoduoja netgi žemė, subyrėjusi grumsteliais
tarytum krūmai gervuogių prisirpusių.
Nereikia ateities, kol gyvastis įsidaiginusi į samonę —
galbūt netyčia vis iš Letės atsigerdavau, tai užsimiršta
net ir tikslai, daugiau nenusivilsianti.
Kvailystė daro mus truputį tauresnius —
kaip išsitiesia paskui šilumą žiedynai nusilenkę.
Nemirtingumas čia, kur atgaivos
trumpam lašais ant medžių telkiasi,
svyruoja ir susigeria žievėn, kad tik neišsipiltų.
Tik prisilietus persiunčiu tau savo lemtį —
pasiekti sėkmei.
Bent vienas mūsų... Aš tiktai stebėtoja:
palaiminimui sninga baltomis puokštelėmis,
bet tik briaunom nuslysta smailių skėčių,
begalvėm nugarom,
o mano džiugesys gyvuoja su pavasariu suderintas.