Seni žmonės šnekėjo, kad Vambalių kaimo pavadinimas, kuriame esu gimęs, kilęs nuo junginio ,,vamso balos“, o  ir diedukas sakydavo -  ,,va čia bala ir ten bala – vam bala, i daugiau nieko nė“.
Te gruntas sunkus, priemolis, o da lygumos aplinkui, tai rudenį ir pavasarį ilgai pagal sodybas tyvuliuodavo balos. Ūkininkai ir ravus aplinkui sodybas apkasdavo, bet ir tai nelabai mačijo, tai, kad te vandeniui nė kur nubėgti, tai ilgai ir stovėjo.
,,Ir aš da pamenu, kad pavasarį tvartan galima buvo nueiti tik per patiestas lentas, ar kartis, o dažną rudenį ir bulvikes kasdavome pasikloję plačias lentas.
Te žemė riebi, bulvikės, kaip kulokai užaugdavo, o kasdavo vėlai, tik spalio mėnesį, norėdavo, kad kuo didesnės užaugtų ir dirvoje subręstų, sakydavo, kas supus, lai dirvoje palieka.
Taikydavo per ,,Bobų vasarą“, kai da ir orai šilti, bet tankiai nepataikydavo, nes kiti, nebaigti, darbai trukdė. Pirma reikėjo javus pabaigti nukirsti, o te nepaskubėsi, kirsdavo gi su dalgiais, rankomis, o kartais da ir lietūs trukdė, nepadarysi gi sutarties su aukščiausiu, kada nori, tada ir pila.
Nė kasamų nė kombainų nebuvo, arkliuku išversdavo porą gretimų vagų i gerai, toliau rankomis, bet kartais ir arkliukas klimpdavo ir žagrikės nepatemdavo, i ką mačys, kad buizą išversi, todėl su kapliais, rankomis kasdavom. Išverti, kapliu kerą ant lentos iš purvo, viena ranka už virkščių paėmęs paturi, o kita atvirkščiu kapliu trinkt ir pabyra bulvikės ant lentos, ką te laukt, aplupinėji prilipusį molį ir kašikėn skubini dėti.
Per tą skubėjimą ir vyresnis brolis vieną kartą nukentėjo, ką te norėt, jauni buvom, tai ir visokių šposų prikrėsdavom, visko primislydavom, kad darbą pagreitinti. Kuris tokį bulvių kasimo būdą sumislijo daba nepamenu, bet mamikė vis mane ,,pramicoriumi“ vadindavo, jeigu ką mudu su broliu iškrėsdavome ma daugiausiai kliūdavo, nors jis ir metais vyresnis buvo. Ana tuoj sakydavo,
,, ir vė jau čia tu kokių biesų prisimislijai, bardavo mane, nemeluok, žinojau, kad čia tavo darbas, kad te gerai nesibaigs“.
Taigi, buvo taip sugalvota, brolis, atbulas, eina priešais mani ir su šakėmis išverčia gerą šmotą žemių pakabinęs, kad bulvikių nepersmeigtų, kur tokias subadytas bedėsi tik į bulviukus kiaulėms tetinka. Išverčia kelis kerus bulvikių ant vagos, o aš pakeliu už virkščių, aukštielninku kapliu suduodu per tą kerą, tos iš vieno karto da nenubyra stipriai da laikosi, tada da kartą rimtai užsimoji ir lieji per tą žemių guzą. Tada bulvikės, kur dėsis, nukrenta, purvus, šaknis ir žolikes nuvalai ir gerai. Išmislas pasitvirtino ir mudu greitai kitus kasėjus toli, toli palikom.
O toliau buvo, kiek pamenu taip, brolis, išvertęs keletą kerų, skubinosi padėti man surinkti bulvikes, na tada ir įvyko ta nelaimė. Esu kairiarankis, nesigiriu, bet jėgos ma rankikėje, pašiebdami ,,repke“ vadindavo, niekad netrūko, ką te laukt, jeigu užsimoji, tai kaip reikiant bus.
Ir tą kartą bulvikių keran kirsti užsimojau, atvirkščiu kapliu, nuo širdies, o tuo metu brolis lenkėsi jų surinkti, aš jam, nematydamas, ką padarysi, purvinais kaplio dantimis į akį. Apsipylė krauju, veidą tik rankomis užsidengė, nė ko laukt, tėvas tuoj mamikės skarutę nuo galvos drykst, nuplėšė, veidą aprišo, brolį ant dviračio balkiuko pasisodino ir septynis kilometrus Seredžiun, daktarų ieškot. Greitųjų pagalbų tada nebuvo, mašinų, traktorių irgi, ką te bešnekėt, ką mačys, apie telefoną iš vis niekas negirdėjo, ką te telefonas jeigu ir elektros nebuvo. Vežiman arklį kinkyt, kada te besuspėsi, kai da nežinai, kas su akim y.
Apie bulviakasį tą dieną nebuvo nė ką daugiau galvoti, o da lietus purkšti pradėjo, ir ilgiau bulvikių lauke laikyti negalima buvo, a tai sušlaps, pūti pradės, kur tada tokias bedėsi.
Bulvikes, pirma dideles o vėliau kiaulines, sunešėm į daržinę, ant šiaudų supylėm, kad nudžiūtų, vėliau perrinktos į kaupus supiltos bus.
Nešu po du kašikus, pūkšdamas, už savi ir už brolį, o vis apie akį jo galvoju, a da matys, a labai skauda, a baisiai jam ten daba. Kol sunešiau bulvikes, sutvarkiau daržinę ir sutemo, pagaliau ir ligonis namo grįžo. Ačiū dievui, nieko baisaus, akis nepažeista, sakė, kad laimingai, tik antakis prakirstas, veidas skersai burnos apmuturotas, da nors pora centimetrų žemiau ir akytei kaput. Mintyse tada pamislijąs, apsidžiaugiau, gerai, kad nepataikiau, o tai būčiau broliui akį išpylęs.
Bulviakasį kitą dieną baigėme, brolis da gal savaitę raikštį nešiojo, išilgai galvos apsirišęs. O tokio nepavykusio bulvių kasimo būdo daugiau nebenaudojom, bet dar ilgai ir kitais metais, per bulviakasį šį nuotykį prisimindavome, tad ir daba prisiminiau ir čia jums paporinau.