Vasario 17 d.
Kažkur prašapo visos mano dvasinės ir psichologinės stiprumo pamokos. Nei pusiausvyros, nei drąsos, nei pasitikėjimo. Kodėl? Turbūt laiko tam nebeskiriu. Net supurto kažkas visą vidų, kada susivoki, jog daug svarbesniu dalyku tapo veidrodis. Draugas nuo ryto iki vakaro. Lyg koks vaistas, į kurį vis profilaktiškai privalau žvilgtelti kas pusę valandos, o neretai ir daug dažniau. Ir ne esmė, jog jame nieko naujo nepamatau, juolab, kai ir taip žinau, kad tas atvaizdas akiai mielas. Tai išeitų todėl ir žiūriu? Ne. Pasitikėjimo nebėra. O kodėl? O todėl, kad jį iškeičiau į tą sumautą „barbės“ atvaizdą. Kaip šlykštu. Žiūri į jį, šypsais, o į kitus akį užmetęs to padaryt negali. Net žodį išlement koktu. Už viso to susvyravusi apleista siela, kurią reikia gaivinti. Ji nebejaučia laimės, nebesugeba pajusti tų akimirkų, nuo kurių virpa kūnas, nebežino net, ką daryti, kai kažkas sako „myliu“, tačiau žino, jog reikia verkti, kai kažkas sako „nekenčiu“. Visiškai visos senos žaizdos atsiveria, jei tik kas kartą širdin įspiria. O taip būt neturėtų. Senos žaizdos seniai išgydytos ir atgyt jau negalėtų. Naujoms irgi vietos būt nederėtų.

Juk visi esam žmonės, kad kiti ir nužmogėję, vieni gražūs, kiti baisūs, treti nuostabūs viskuo, dar vieni neišmanantys nieko – tačiau juk vis tiek žmonės. Ir kvaila bijoti vieniems kitų. Juolab, kai nėra tam pagrindo. Juk nė vienas, kaip neretai sakoma, „nesuvalgys“. Jie nebijo tavęs – tu nebijok jų. Ir nereikia čia ieškoti priekabių, jog jie vienokie ar kitokie, reikia suteikti šansą parodyti, kokie yra iš tiesų.

Bjauriuosi savimi, jog vakar savo mylimo žmogaus artimiesiems nedrįsau net nuoširdžiai nusišypsoti, apie akių kontaktą jau nekalbu. Klaida buvo pasėta manyje. Su manim elgėsi šiltai. O aš pasijaučiau laukinė. Pamačiusi jų šeimos gyvenimą, ko gero tik dabar susimąsčiau, kame vis dėl to šaknys manosios sielos spragų. Skaudu, bet ko gero iš ties dalis manojoje šeimoje. Per daug įkalti stereotipai, kitų nuomonė, užgožiamos vienos ar kitos emocijos. Nenoriu nieko kaltinti. Nieko man netrūksta. Jei jau taip yra – tebūnie. Esu pakankamai savarankiška ir protinga, jog galėčiau toliau ugdytis save tokią, kokia būti noriu. Net ir tą priklausomybę nuo geriausių draugų reikią išsigydyti. Žinau, jog jie vieną svarbiausių mano gyvenimo dalių, bet negi kai jų nėra šalia eisi kartis?

Nieko niekam neprivalau lįsti aiškintis, norės – patys prieis ir paklaus, o aš atsakysiu taip, kaip man atrodo. Turiu savo nuomonę, kurios niekas neišmuš. Turiu būti drąsi. Turiu pasitikėti savimi, nes tam manyje pliusų daug daugiau už tuos, kurie šmėžuoja aplinkui akims ne mielais, tačiau tiesiog naglais veidais. Neprivalau nė vieno jų bijoti, kažko gėdytis, nes paprasčiausiai esu tokia, kokios daugelis pavydėtų, bet kada savo privalumų niekam neparodai, niekas jų ir nemato. Štai kaip. Štai kur šaknys. Nėra ko susigūžti, nes jei tik norėčiau, galėčiau būti šimtą kartų už juos geresnė. Taip ir padarysiu. Kaip mano brangusis sakė: „esu pati geriausia, pati gražiausia“, tokia ir būsiu. Gyvenimas mažytis, nėra ko varžytis. Vieną kartą gyvenam, antro šanso gali ir nebūti.

Kaip kadaise vienas geras draugas nuolat sakydavo: „Gyvenk taip, lyg ši diena būtų paskutinė!“. Panašiai ir gyvensiu, tik ne taip, lyg rytoj mirčiau, bet taip, jog kiekvieną dieną galėčiau pasidžiaugti tuo, ką susikūriau vakar!