Mano gyvenimas be šokolado
Kai ore pakibusios
Paukščių ašaros
Praranda pusiausvyrą,
Krenta į delnus,
Kurie pradeda lyti
Žaibais, griaustiniais,
Netgi mūsų mintimis.
Į žemę įsilieja
Obelų žiedai,
Palikę tuščias šakas,
Braižančias stiklo
Perleidžiamą švelnumą.
Išlytu vidum
Slepiamės užu sienų.
Tikriausiai, viena
Tomis akimirkomis
Šildau grafitą,
Nes nėra šokolado,
Nėra saldumo,
Todėl viskas sutelpa
Vėjo gūsiuose.
Kai ore pakibusios
Paukščių ašaros
Praranda pusiausvyrą,
Apsigaubiame,
Laukdami spalvintojų,
Liūdesio sakais.
Mes nedvelkiam vanile,
Ir nealsuojam
Svajotu šokoladu.