Kai namuos pasilieki
Liūdnas ir vienas,
O tamsa iš dangaus nusileidžia –
Nebijok nieko
Ir kampe nesislėpk,
Tik atverki benamiams langus.

Tu prie stiklo skaidraus
Savo ausį priglausk
Ir pažvelk, kaip stebuklai ateina.

Sugužės į svečius
Ledo pilys keliu,
Debesys nusileis ant palangės,
Žvaigždės strykčios ir šoks,
Gal pašvaistė prinoks,
O mėnulis pakibs vietoj lempos.

Vėjas maldą kartos
Arba tyliai pagros
Graudžią dainą ant savo arfos,
Speigas žvarbiai čyruos,
Snaigėms šokant laukuos,
Smuiko stygą šaltai įtempęs.

Nenuliūdink svečių
Ir nešildyki jų,
Nes ištirps jie nespėję pasiausti.
Jei sušoksi drauge pasimaudęs sniege –
Pralinksmėsi kaipmat.

Ir naktis jau bus pasibaigus.